Šiandien, kai karo šešėlis Ukrainoje vis dar tirštas, klausimas, ar už šiuos nusikaltimus kada nors bus atsakyta, išlieka vienas iš svarbiausių. Žmonės žūsta, miestai naikinami, o iš pačių fronto linijų ir okupuotų teritorijų pasiekia vis daugiau liudijimų apie sistemingą civilių teisių pažeidimą.
Tarptautinė teisė numato aiškius principus, tačiau pasaulio praktika jau ne kartą parodė, kad tai, kas teoriškai skamba teisingai, realybėje tampa kur kas sudėtingesniu išbandymu. Kiekvieną kartą, kai pasirodo informacija apie dar vieną civilių žūtį, kankinimus ar deportaciją, tikimasi aiškios reakcijos.
Bet dažnai ji apsiriboja pareiškimais, griežtomis formuluotėmis ar pažadais „neleisti likti nebaudžiamam“. Tuo tarpu tie, kurie šiuos veiksmus planuoja ir vykdo, dažniausiai lieka savo postuose, kai kurie net ir viešai didžiuojasi tuo, ką daro.
Tai verčia užduoti klausimą – kiek iš tiesų verti tarptautiniai mechanizmai, jei jų negalima taikyti vienai iš didžiausių karinių valstybių?
Šiame kontekste nebeužtenka tik diplomatiškai pasmerkti. Vis dažniau girdimi raginimai imtis realių žingsnių – tirti, persekioti ir teisti konkrečius asmenis. Bet ar tai įmanoma? Ir jeigu taip – kada? Atsakymas nėra vienareikšmis, tačiau istorija turi precedentų, kurie leidžia tikėtis, kad net ir stipriausi režimai kartais tampa pažeidžiami.
Tarptautinis teisingumas: stiprus popieriuje, silpnas realybėje?
Tarptautinis Baudžiamasis Teismas Hagoje yra pagrindinė institucija, kuri tiria karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir genocidą.
2023 metais šis teismas išdavė arešto orderį Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui dėl vaikų deportacijos iš okupuotų Ukrainos teritorijų. Tai simbolinis žingsnis, parodantis, kad net aukščiausios pareigos neatleidžia nuo atsakomybės. Tačiau ar simboliai virsta veiksmais?
Realiai, Rusija nėra TBT narė, kaip ir JAV, Indija ar Kinija. Tai reiškia, kad teismas negali įvykdyti jokių veiksmų Rusijos teritorijoje be savanoriško bendradarbiavimo. Arešto orderiai galioja tik ten, kur valstybės pripažįsta šią instituciją.
Kitaip sakant, jei V. Putinas išvyktų į bet kurią iš TBT jurisdikcijai priklausančių valstybių, jis teoriškai gali būti sulaikytas. Praktikoje tai – mažai tikėtina.
Problema yra ne tik institucijų galimybės, bet ir tarptautinės politikos realijos. Didžiosios valstybės dažnai atsargiai vertina teisinius veiksmus, galinčius sukelti geopolitinį chaosą. Nors vis daugiau pasaulio šalių pasisako už veiksmingą atsakomybę, kol kas realių teismo procesų dar nematėme.
Atsakomybė neprasideda nuo prezidento
Svarbu suvokti, kad teisinė atsakomybė neturi sustoti ties valstybių vadovais. Karo nusikaltimus dažnai vykdo žemesnės grandies karininkai, politikai, propagandos kūrėjai, kurie sudaro visą represinį mechanizmą. Todėl akcentas turėtų būti ne tik Putino asmuo, bet ir platesnė kaltinimų architektūra.
Ukrainos prokuratūra, padedama tarptautinių ekspertų, renka įrodymus apie pažeidimus visose fronto linijose. Fiksuojami civilių žudymai, kankinimai, seksualinis smurtas, infrastruktūros naikinimas, vaikų prievartinis išgabenimas, kiekvienas atvejis dokumentuojamas.
Tai didžiulis darbas, kurio pagrindu gali būti formuojami konkretūs ieškiniai prieš karininkus, pareigūnus ar net žurnalistus, aktyviai prisidėjusius prie karo kurstymo.
Tokia atsakomybės grandinė, net jei lėta, yra vienas iš būdų užtikrinti, kad kažkada atsakomybė bus įvykdyta. Ir nors tai greičiausiai neįvyks artimiausiais metais, reikšminga jau pati kryptis – aiški žinia, kad veiksmai nelieka nematomi.
Režimų griūtis atveria teisingumo langus
Istorija rodo, kad net ir galingiausi režimai griūva. Slobodanas Miloševičius, buvęs Jugoslavijos prezidentas, buvo teisiamas Hagoje už karo nusikaltimus. Tuo metu atrodė, kad jis per stiprus, per įtakingas, kad kada nors sės ant kaltinamųjų suolo.
Bet įvyko politiniai pokyčiai, pasikeitė galios balansas ir viskas tapo įmanoma. Tai nereiškia, kad Rusijoje artimiausiu metu laukia režimo žlugimas. Bet tai reiškia, kad teisinių mechanizmų paruošimas iš anksto yra prasmingas.
Niekas neturėtų būti nustebintas, jei po kelių metų Putino pavardė būtų minima ne tik politinėse diskusijose, bet ir realiose teismo bylose.
Tiesa, būtina išlikti blaiviems, nes tai procesas, kuris priklauso ne tik nuo įstatymų, bet ir nuo istorinių aplinkybių. Kitaip sakant, nepakanka įrodyti kaltę – reikia, kad būtų kas tą kaltę įgyvendina. Bet jeigu pasaulis nustos kaupti įrodymus, rinkti duomenis ir laikyti atvirą durų plyšį teisingumui, tuomet tikrai niekas nepasikeis.
Ar tai tik laiko klausimas?
Galbūt teismas Maskvoje dar negreit. Gal V. Putinas niekada neatsisės į kaltinamųjų suolą. Tačiau tai neturėtų keisti krypties. Žinutė, kad nusikaltimai prieš žmoniją negali būti ignoruojami, turi būti siunčiama nuolat. Ir net jei tai primena ėjimą prieš vėją – tai vienintelis kelias, kuris kada nors gali atvesti prie atsakomybės.
Kiekvienas dokumentuotas nusikaltimas, kiekvienas teisinis precedentas, kiekvienas arešto orderis – tai ne tik simboliai. Tai pamatai būsimiems sprendimams, kurie ateis tada, kai aplinkybės bus tam palankios. Nežinom, kada. Bet žinome, kad tokie langai istorijoje atsiveria. Ir kai tai įvyks – neturi būti per vėlu.
