„Ar tikrai galėtume ir norėtume atiduoti dirbtiniam intelektui išspręsti ginčą? Teisė nėra matematika, kur pritaikius formulę gaunamas vienintelis aiškus atsakymas, kur visi žinome, kad du plius du yra keturi.
Pagal kokią formulę reikėtų spręsti, su kuriuo iš tėvų turėtų gyventi mažametis vaikas? Ar kompiuteris gali paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui?“ – klausia Kauno apygardos teismo pirmininkas Marius Bartninkas, kalbėdamas apie dirbtinio intelekto naudojimą teismo procesuose.
Su teismo pirmininku, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventu, o dabar ir VDU doktorantu Mariumi Bartninku kalbamės apie tai, kaip jis pasirinko savo karjeros kelią, kodėl teisėjo darbas panašus į literatūros analizę ir kokia ateitis laukia teismų.
Kelias į studijas ir profesiją
– Ar tapote tuo, kuo norėjote būti nuo vaikystės?
– Prisipažinsiu, nesu iš tų žmonių, kurie dar mokykloje aiškiai žinojo, kuo nori tapti. Labai gerai prisimenu, kaip dvyliktoje klasėje vartydamas žurnalą „Kur studijuoti“ bandžiau sudaryti įdomiausių studijų programų sąrašą – netgi, sakyčiau, labiau atmetimo būdu. Menai nesisekė, gamtos mokslai nesudomino. Kita vertus, žavėjo istorija, gerai sekėsi matematika, užsienio kalbos.
Abejonių nebuvo dėl vieno: mokslas atveria galimybes realizuoti save. Kuo daugiau pastangų įdėsi, tuo daugiau galimybių turėsi atrasti savo vietą gyvenime.
Kaip atsidūrėte VDU?
Stojant pasirinkau kelias socialinių mokslų kryptis. Įstojau į tris skirtingų universitetų programas – nuo verslo administravimo iki politikos mokslų. Tuo metu atrodė, kad pasirinkdamas vieną programą turiu priimti patį svarbiausią sprendimą dėl savo ateities.
Streso buvo labai daug. Šiandien, žvelgdamas atgal, tai atrodo šiek tiek juokinga: pasaulis taip pasikeitė, kad atsirado daugybė profesijų, kurių tada net nebuvo, tapo įprasta profesiją keisti.
Tarp reikšmingiausių pasirinkimo priežasčių buvo ne tik Viešojo administravimo studijų programa, bet ir keli su VDU siūlomu studijų modeliu susiję aspektai: galimybė išmokti anglų kalbą, kurios mokykloje nesimokiau, taip pat su artes liberales principu susijusios plačios galimybės įgyti plataus profilio, ne į vieną siaurą sritį nukreiptą išsilavinimą.
Įstojęs į universitetą anglų kalbos visiškai nemokėjau, o po dvejų intensyvių studijų metų vasarą su programa „Work and Travel“ jau vykau į Jungtines Amerikos Valstijas jausdamasis užtikrintai dėl savo gebėjimo bendrauti angliškai.
Tretiesiems studijų metams teko rinktis kryptį – viešasis administravimas ar politologija. Pasirinkau viešąjį administravimą ir, nors abejojau savo sprendimu, ateitis parodė, kad įgytos žinios visada praverčia. Šiuo metu, šalia teisinio darbo, atlieku ir administracinį darbą viešojo sektoriaus institucijoje, tad, sakyčiau, dirbu pagal abi įgytas specialybes.
Moralas galėtų būti toks: nereikia abejoti savo sprendimais ar graužtis dėl klaidų – reikia pasitikėti savimi ir nuolat ieškoti naujų galimybių.
Kas paskatino posūkį į Teisės fakultetą?
Įpusėjus bakalauro studijoms pradėjau jausti vidinę dilemą dėl pasirinktos studijų programos ir vis dažniau sau užduoti klausimą: kas toliau? Ieškodamas magistro studijų galimybių, atkreipiau dėmesį į Teisės fakultete siūlomas programas.
Sudomino išskirtinis studijų formatas: teisinis išsilavinimas buvo siūlomas studentams, kurie bakalauro studijoms buvo pasirinkę kitą kryptį. Be to, magistro studijų trukmė buvo treji metai, aštuoni semestrai (studijos vyko ir vasarą), todėl buvo galima tikėtis įgyti viską, ko reikia profesionalaus teisininko karjerai. Nuo pat pirmojo semestro studijos įtraukė, supratau atradęs savo nišą.
Kova už teisingumą ir teisėjo darbo prasmė
– Esate sakęs, kad gyvenimo šūkis turėtų būti: „Mažų problemų nėra, o kiekviena kova už teisingumą verta visų pastangų.“ Kada pirmą kartą taip stipriai pajutote neteisybę ir norą kovoti už tiesą?
– Pasitelksiu analogiją: prižiūrimoje vietoje auga gėlės, o neprižiūrimoje – piktžolės. Taip ir su mūsų bendro gyvenimo visuomenėje problemomis – jeigu jų nesprendžiame, jos linkusios augti. Tuo ir žavi teisininko profesija: teisininkas yra tas, kuris padeda. Jeigu į teisininką kreipiamasi laiku, jis padeda išvengti problemų, jeigu šiek tiek pavėluotai – padeda jas spręsti.
Konkrečią situaciją prisiminti sunku, tačiau suvokimas, koks prasmingas yra teisėjo darbas siekiant kuo didesnio teisingumo, paskatino norą išbandyti save teismų sistemoje.
Teisininko kompetencijos ir darbas kaip kūrinio analizė
– Ką norite perduoti studentams, su kuriais susitinkate universitete?
– Į Teisės fakultetą grįžtu ir kaip dėstytojas, ir kaip studentas – šiuo metu studijuoju doktorantūroje, todėl gerai matau plačias galimybes, kurias suteikia fakultetas: nuo puikios bibliotekos, mainų programų iki įvairių savirealizacijos priemonių.
Kalbant apie teisininko darbą, itin svarbu ne tik turėti specifinių žinių bagažą, bet ir mokėti tas žinias taikyti. Studentų dažnai klausiu, į kurį mokykloje mokytą dalyką, jų manymu, labiausiai panašus teisėjo darbas. Mano atsakymas – į literatūros kūrinio analizę.
Pirmiausia reikia „perskaityti kūrinį“, t. y. gebėti išklausyti ir surinkti visą ginčo sprendimui reikalingą informaciją. Taip pat būtina žinoti kontekstą: literatūros pamokoje tai būtų autorius, laikmetis ir kt., o teisėjo darbe – teisės aktai ir jų taikymas ankstesnėje teismų praktikoje.
Tuomet būtina išsigryninti pagrindinę kūrinio mintį arba teisinę problemą ir, galiausiai, gebėti sklandžiai dėstant mintis motyvuotai pagrįsti pasiektą rezultatą.
Didžiausias teisėjo priešas – išankstinis nusistatymas. Šiandien viešojoje erdvėje matome labai daug žmonių, drąsiai reiškiančių nuomonę įvairiausiais klausimais, dažnai neįsigilinus į situaciją. Dėmesys detalėms, kritinis mąstymas ir gebėjimas sklandžiai reikšti mintis – pagrindinės teisininkui reikalingos kompetencijos, kurias būtina ugdyti jau studijų metu. Kartu nereikėtų pamiršti ir bendražmogiškų savybių: sąžiningumo ir empatijos.
Lietuvos teismų ateitis ir dirbtinis intelektas
– Kaip matote Lietuvos teismų ateitį? Su kokiais iššūkiais susiduriama ir kokias galimybes atveria dirbtinis intelektas?
– Esame sutarę gyventi demokratinėje visuomenėje, o demokratijoje vienas esminių yra teisinės valstybės principas. Kitaip tariant, privalu laikytis taisyklių ir vadovautis įstatymais. Pagrindiniai teisinės valstybės priešai yra autoritarizmas, savivalė, populizmas, propaganda.
Teismai, kaip viena iš trijų valstybės valdžių, užtikrindami teisingumą, stovi teisinės valstybės sargyboje. Todėl ypač svarbūs tampa teismų nepriklausomumas, juose dirbančių asmenų kompetencija, gebėjimas atliepti su besikeičiančia aplinka susijusius iššūkius.
Diskutuojant apie dirbtinį intelektą dažnai klausiama, ar jis gali pakeisti žmogų. Tokios grėsmės nematau – dirbtinį intelektą pirmiausia vertinu kaip pagalbos įrankį, plečiantį galimybes. Teismuose jis padeda greičiau surinkti ir susisteminti informaciją, atkreipti dėmesį į vieną ar kitą byloje kylantį klausimą.
Tačiau ar tikrai galėtume ir norėtume atiduoti dirbtiniam intelektui išspręsti ginčą? Teisė nėra matematika, kur pritaikius formulę gaunamas vienintelis aiškus atsakymas, kur visi žinome, kad du plius du yra keturi. Pagal kokią formulę reikėtų spręsti, su kuriuo iš tėvų turėtų gyventi mažametis vaikas? Ar kompiuteris gali paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui? Koks algoritmas leistų nuspręsti, kad darbuotojo atleidimas iš darbo yra neteisėtas?
Dirbtinis intelektas gali padėti ir supaprastinti sprendimų priėmimo procedūras, tačiau jis negali pakeisti žmogaus, sprendžiančio visuomeninio gyvenimo dilemas. Kita vertus, gebėjimas efektyviai naudotis dirbtinio intelekto galimybėmis tampa dar viena itin svarbia kompetencija kiekvienoje profesinėje veikloje, taip pat ir teisininkams.
Atsakomybė, stresas ir asmeninis balansas
– Ar teisėjai ramiai miega naktimis? Kaip valdote stresą, kokie jūsų hobiai dirbant tokį atsakingą darbą?
– Be abejonės, teisėjo darbas pasižymi itin aukštu atsakomybės lygiu, todėl vien uždarius kabineto duris nuo darbinių klausimų atsiriboti sunku. Kiekvienas ieško savų būdų išvengti įtampos ir perdegimo. Aš turiu kelias taisykles.
Pirmiausia – būti sąžiningam prieš save ir kitus, tikėti, kad dėl rezultato padarei viską, ką galėjai. Tai prisideda prie vidinės ramybės. Ne mažiau svarbu aiškiai atskirti laiką, skirtą darbui, ir laiką, skirtą sau, šeimai, artimiesiems, draugams.
Mano aistra – kelionės, kurios suteikia pažinimo džiaugsmą ir galimybę pakeisti aplinką. Taip pat mane motyvuoja noras tobulėti. Savo darbo niekada nevertinau kaip tikslo savaime ar vien įvertinimo už pastangas. Darbą matau kaip galimybę realizuoti save, kažko išmokti ir būti naudingam. Būtent tokį matau darbą teismų sistemoje.
