Vos per keletą savaičių karas Artimuosiuose Rytuose tapo itin tikru gelbėjimosi ratu Rusijos valdžiai. Rusijos Federacijos biudžeto deficitas per pirmuosius du metų mėnesius tapo nevaldomas, bet Hormūzo sąsiaurio, per kurį keliauja apie penktadalis pasaulio naftos, blokada sukėlė staigų žaliavų kainų šuolį. Tai gali padėti Kremliui išlaikyti planuojamą metinio deficito lygį ir toliau prioritetine tvarka finansuoti karines išlaidas. Vis dėlto, net ir tokia sėkmė negali išspręsti sunkių struktūrinių karo išsekintos ekonomikos problemų, rašo naujienų portalas „Meduza“.
2026 m. sausio–vasario mėnesiais federalinio biudžeto deficitas sudarė 3,45 trilijono rublių, arba 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Kitaip tariant, jis beveik pasiekė visą 2026 metams Biudžeto įstatyme numatytą planą, kurį sudaro 3,79 trilijono rublių, arba 1,6 proc. BVP.
Palyginti su 2025 m. sausio-vasario rezultatais, dėl žemų naftos kainų pajamos iš naftos ir dujų smuko 47,1 proc. Maskvoje veikiančios reitingų agentūros ACRA vyriausiasis makroekonomistas Dmitrijus Kulikovas įspėjo, kad vyriausybė 2026 m. biudžete numatė pernelyg optimistišką 59 JAV dolerių už barelį naftos „Urals“ kainą, o tai kelia grėsmę, kad bus surinkta per mažai pajamų, ims augti biudžeto deficitas bei kils kitokių problemų.
Tuo pačiu metu biudžeto išlaidos per pirmuosius du metų mėnesius, palyginti su tuo pačiu 2025 m. laikotarpiu, išaugo 5,8 proc. Finansų ministerija įspėjo apie išlaidų finansavimą avansu, t. y. metų pradžioje, siekiant jas tolygiau paskirstyti per metus.
Vis dėlto pajamų iš naftos ir dujų sumažėjimas kartu su išlaidų padidėjimu lėmė milžinišką biudžeto deficitą (91 proc. metinio plano). Norėdama jį padengti, vyriausybė skolinosi vidaus rinkoje ir įsisuko į nacionalinius rezervus, sukauptus praėjusiais metais gaunant perteklines pajamas iš prekybos nafta ir dujų – Nacionalinį gerovės fondą (NGF). Likvidžioji NGF dalis per karo metus jau sumažėjo daugiau nei perpus, o atsižvelgiant į deficito didėjimo tempus (sausio–vasario mėnesiais iš NGF buvo paimta beveik 400 mlrd. rublių), jos ilgam nepakaktų. Alternatyva rezervų eikvojimui – tik dar didesnis vidaus valstybės skolos padidėjimas, tačiau esant dabartiniam palūkanų lygiui tokią skolą būtų brangu aptarnauti ir ji tik pagreitintų kainų augimą.
Sumažėjusios atsargos jau dabar verčia Rusijos valdžią planuoti biudžeto išlaidų – žinoma, ne karinių – mažinimą. Tačiau niūrios biudžeto perspektyvos pasikeitė vasario pabaigoje, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas nusprendė pradėti karą su Iranu, o Teheranas į tai atsakė užblokuodamas Hormūzo sąsiaurį ir sukeldamas didžiulę krizę pasaulinėje naftos ir dujų rinkoje. Trečią karo savaitę naftos „Brent“ kainos viršijo 100 dolerių už barelį, o konflikto pabaigos kol kas nematyti. Be to, Vašingtonas neatmeta ir sausumos operacijos regione galimybės.
„Meduza“ teigimu, Rusija akivaizdžiai yra bene pagrindinė šio konflikto naudos gavėja. Kitaip nei Saudo Arabijos, Irako, Jungtinių Arabų Emyratų ir kitų eksportuotojų, jos naftos tiekimas visiškai nepriklauso nuo Hormūzo sąsiaurio. Rusijos naftos „Urals“ kainos, vasario mėnesį siekusios 45 dolerių už barelį, kovą šoktelėjo iki maždaug 75 dolerių, o JAV sutiko laikinai sušvelninti sankcijas Rusijai.
Kiek tiksliai Rusija uždirbs iš JAV ir Izraelio karo su Iranu, priklausys nuo konflikto trukmės ir intensyvumo. Kremliui nereikia, kad konfliktas Artimuosiuose Rytuose įstumtų pasaulio ekonomiką į recesiją ir sumažintų naftos paklausą. Tačiau Rusijos valdžiai bus naudinga, jei vidutinėje perspektyvoje konfliktas tęsis toliau, o naftos kainos dėl faktinio Hormūzo sąsiaurio blokavimo arba grėsmės jį užblokuoti dar kurį laiką išliks aukščiausiame lygyje.
Rusijos gaunama nauda tik nafta neapsiriboja: Maskva gali gauti finansinės ir politinės naudos ir dujų rinkose (pagrindinė Kataro, kuris aprūpina apie trečdalį pasaulinės SGD rinkos, gamykla Ras Lafane jau keletą savaičių neveikia) bei trąšų rinkose.
Nors naftos „dovana“ iš Artimųjų Rytų gali atgrasyti valdžią šiais metais priimti nemalonius sprendimus, jeigu išlaidos visgi bus sumažintos, tai nepadės išspręsti vis aštrėjančių struktūrinių problemų – pilietinio sektoriaus nuosmukio, darbo jėgos trūkumo, regionų biudžetų deficito, didžiųjų įmonių skolų, priklausomybės nuo Kinijos ir pan.
Viena iš tokių problemų viešojoje erdvėje kol kas beveik neaptariama, tačiau apie ją jau kalba ekonomistai: atsižvelgiant į natūralų gyventojų skaičiaus mažėjimą, tai, kiek darbingo amžiaus vyrų žūva ir sužeidžiama kare, antikarinę emigraciją, nominalių atlyginimų augimą ir infliaciją, pakeitimo koeficientas, t. y. vidutinės pensijos ir vidutinio darbo užmokesčio santykis 2018–2025 m. sumažėjo nuo 31 iki 25 proc. (2012–2015 m. šis koeficientas sudarė 35–37 proc.). Tai reiškia, kad pensijoms finansuoti Rusijai netrukus gali tekti dar kartą padidinti pensinį amžių.
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.
