Miestų gatvėse vis dažniau diegiamos išmanios eismo valdymo sistemos, kurios geba prisitaikyti prie realaus transporto srauto. Vietoje fiksuoto šviesoforų ciklo taikomi sprendimai, reaguojantys į situaciją konkrečiu metu. Daugelyje sankryžų veikia vadinamoji žalia šviesa pagal pareikalavimą – tai reiškia, kad prioritetas suteikiamas judančiam transportui, o pėsčiasis apie ketinimą kirsti gatvę turi pranešti pats.
Tam prie šviesoforų stulpų montuojamos geltonos dėžutės su mygtuku. Paspaudus jį, sistema gauna signalą, kad kažkas laukia galimybės pereiti perėją. Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta ir įprasta. Tačiau apačioje, po pagrindiniu mygtuku, dažnai yra dar vienas – mažesnis, kurį pastebi ne kiekvienas.
Šis papildomas mygtukas skirtas žmonėms, turintiems regos negalią. Jį aktyvavus įsijungia garsinė ir vibracinė signalizacija. Kai šviesoforas rodo raudoną signalą, įrenginys išlieka neaktyvus, o užsidegus žaliam – pradeda vibruoti. Tokiu būdu žmogus gali suprasti, kad jau galima judėti. Kai kuriose sistemose vibracijos intensyvumas kinta, taip pranešdamas, kiek laiko liko iki žalio signalo pabaigos.
Tai itin svarbi detalė, nes ne visi šviesoforai turi garsinius signalus, o miesto triukšmas kartais užgožia net ir gana aiškiai girdimus garsus. Dėl šios priežasties kai kur įdiegta funkcija, leidžianti įrenginiui automatiškai reguliuoti garso stiprumą pagal aplinkos triukšmo lygį. Intensyvesnis eismas – garsesnis signalas, ramesnė aplinka – tylesnis.
Be to, tam tikrose vietose papildomo mygtuko paspaudimas gali turėti dar vieną reikšmę. Sistema gali pratęsti žalio signalo trukmę, kad žmogus spėtų saugiai pereiti platesnę gatvę. Tai ypač aktualu ten, kur eismo juostų daug, o perėja ilga. Tokie sprendimai padeda užtikrinti, kad judėjimas mieste būtų prieinamas visiems, nepriklausomai nuo fizinių galimybių.
Ant šių įrenginių korpuso paprastai galima rasti ir specialų liečiamąjį perėjos planą – vadinamąjį tiflografinį žemėlapį. Tai reljefinis paviršius, kurį galima „perskaityti“ pirštais. Jame pateikiama informacija apie eismo juostų skaičių, galimą skiriamąją salelę ar kitus svarbius perėjos elementus.
Šiuolaikiniai mygtukai dažnai pažymėti ir Brailio raštu. Iškilios schemos bei ženklinimas leidžia neregiam žmogui susidaryti aiškesnį vaizdą apie tai, kokią gatvę jis ketina kirsti. Visa informacija perduodama per lytėjimą – be regos ar papildomų paaiškinimų.
Tokie sprendimai gali atrodyti kaip nedidelės techninės detalės, tačiau praktikoje jie turi didžiulę reikšmę. Vibracinė signalizacija, garsiniai perspėjimai ir liečiamieji planai suteikia galimybę savarankiškai orientuotis miesto erdvėje. Tai ne prabanga, o būtina sąlyga tam, kad urbanistinė aplinka būtų saugi ir prieinama kiekvienam.
