Ar šunys mus myli, ar tik laukia maisto? Mokslininkai pagaliau pateikė atsakymą

Ar šunys mus myli, ar tik gudriai naudojasi dėl maisto? Šį klausimą neurologas Gregory Bernsas nusprendė spręsti ne iš nuojautos, o pasitelkdamas šiuolaikinį smegenų vaizdinimą. 

Jo vadinamas „šunų projekto“ tyrimas atskleidžia, kad mūsų augintinių prisirišimas yra kur kas gilesnis nei vien reakcija į skanėstus.

Kaip šunys atsidūrė MRT aparate?

Bernsas ilgus metus tyrė žmonių sprendimų priėmimą magnetinio rezonanso tomografu, kol po mylimo šuns Netono mirties susimąstė: kodėl tuo pačiu metodu nenagrinėti šunų? Pagrindinis iššūkis – žmonėms tyrimas nemalonus, o šunų negalima nei pririšti, nei migdyti, jei norima matyti jų natūralią smegenų veiklą.

Kartu su dresuotoju Marku Spivaku jis sukūrė specialų treniravimo protokolą. Šunys buvo mokomi patiems įeiti į tunelį, atsigulti ir ramiai įdėti snukutį į vadinamąją galvos ritę. Tam naudotas spauduktas ir skanėstai – daugiausia dešrelės.

Per kelias savaites šunys priprato prie triukšmo, ausinėmis apsaugota klausa padėjo ištverti iki 95 decibelų garsą. Svarbiausia – visi gyvūnai tyrime dalyvavo savanoriškai ir galėjo bet kada pasitraukti.

„Dešrelė“ ir „be dešrelės“ signalai

Pirmasis eksperimentas buvo paprastas. Šunys išmoko du rankos ženklus: vienas reiškė, kad tuoj gaus skanėstą, kitas – kad nieko nebus. Gulėdami aparate jie matė tik šiuos signalus, o tyrėjai fiksavo smegenų aktyvumą.

Būtent čia pasimatė aiškus atsakas smegenų atlygio sistemoje – uodeginėje branduolio dalyje, kur koncentruojasi daugiausia dopamino receptorių. Svarbu tai, kad suaktyvėjo ne tada, kai šuo jau valgė, o kai pamatė ženklą, reiškiantį būsimos dešrelės pažadą. Tai rodo, kad šunys supranta simbolius ir geba sieti juos su ateities įvykiu.

Ar šunys iš tiesų mūsų pasiilgsta??

Vėlesniuose bandymuose Bernso komanda tyrė ir šunų uoslę. Jiems buvo duodama pauostyti įvairių kvapų – savo šeimininko, nepažįstamo žmogaus, kito šuns ir pan. Paaiškėjo, kad pažįstamo žmogaus kvapas taip pat suaktyvina atlygio centrus, net jei pats žmogus fiziškai nėra šalia.

Tokie rezultatai leidžia teigti, kad šunys turi išliekantį savo šeimininko „vaizdinį“ smegenyse ir jį lygina su malonia patirtimi. Kai Bernso paklausia, ar šunys pasiilgsta žmonių, jis remiasi ne vien jausmu, o duomenimis – smegenų reakcija rodo, kad taip.

Skirtingi charakteriai ir praktinė nauda

Tyrėjai taip pat nustatė, kad ne visi šunys į signalus reaguoja vienodai. Kai kurių smegenys stipriau suaktyvėdavo, kai skanėstą žadėdavo šeimininkas, kitų – kai tai darydavo svetimas žmogus ar net kompiuteris. Tai tapo savotišku nerviniu „asmenybės žymekliu“.

Šis atradimas paskatino bendradarbiavimą su organizacija Canine Companions for Independence. Kadangi tik apie 35 proc. šunų, pradedančių tarnybinių šunų mokymus, sėkmingai juos baigia, smegenų tyrimai gali padėti iš anksto atskirti tuos, kurių savybės geriausiai tinka atsakingam darbui su žmonėmis.

Bernso darbai primena, kad šunys – ne tik klusnūs gyvūnai, bet ir partneriai, kurių patirtis turi daug bendro su mūsiške. Žvelgdami į jų smegenų žemėlapius, iš dalies matome ir savo paties praeitį – kaip prieš tūkstančius metų užsimezgė unikalus žmogaus ir šuns ryšys.