Besikeičianti geopolitinė aplinka ir globalios ginklavimosi varžybos lemia, kad kariuomenės vis daugiau investuoja į autonomines sistemas. Jungtinė Karalystė savo kryptį aiškiai įvardijo 2025 m. gynybos strateginėje apžvalgoje. Karališkasis laivynas turi remtis vadinamuoju „high–low mix“ modeliu – klasikinių karo laivų, lėktuvų ir sraigtasparnių deriniu kartu su bepiločių oro, antvandeninių ir povandeninių platformų flotile.
Toks modelis leidžia brangiausias, sudėtingiausias ir įgulos reikalaujančias platformas naudoti tik ten, kur jos būtinos, o pavojingiausias, monotoniškas ar logistikos užduotis perduoti autonominiams įrenginiams. Taip didinamas visos flotilės efektyvumas ir kartu mažinama rizika žmonėms.
Hibridinis veikimo tinklas: „Atlantic Bastion“
Vienas svarbiausių šio požiūrio ramsčių – programa „Atlantic Bastion“. Ji numato sukurti skaitmeninį tinklą, skirtą povandeninių laivų aptikimui ir sekimui Atlanto vandenyne, Šiaurės jūroje bei Arkties regione. Pagrindinį vaidmenį šiame tinkle atliks autonominiai „medžiotojai“, veiksiantys skirtinguose jūrinės aplinkos sluoksniuose – ore, vandens paviršiuje ir gelmėse.
Taip formuojamas daugiasluoksnis, tarpusavyje sujungtų sistemų tinklas: bepiločiai orlaiviai, antvandeniniai ir povandeniniai aparatai, jutiklių bojos, radarai ir kiti sensoriai. Surinkta informacija realiuoju laiku perduodama į valdymo centrus, kuriuose priimami taktiniai sprendimai ir koordinuojamos karinės operacijos.
„Proteus“ – autonominė jėgos demonstracija
Vienas įspūdingiausių naujosios koncepcijos elementų – autonominis sraigtasparnis „Proteus“. Jis sukurtas „Leonardo“ gamykloje Jevilyje ir paremtas civilinio sraigtasparnio AW09 konstrukcija. Tai pilno dydžio orlaivis, sveriantis apie tris tonas ir galintis pakelti iki vienos tonos naudingosios apkrovos.
„Proteus“ pasiekia maždaug 260 km/val. greitį ir ore gali išbūti apie penkias valandas. Toks greičio ir skrydžio trukmės derinys leidžia jam atlikti platų užduočių spektrą dideliuose jūriniuose rajonuose, nepririšant jo prie konkrečių laivų ar netoliese esančių bazių.
Pagrindinė užduotis – povandeninių laivų medžioklė
Pagrindinė „Proteus“ paskirtis – kova su povandeniniais laivais. Vis dėlto jo funkcijos tuo neapsiribos. Sraigtasparnis turėtų sustiprinti pilotuojamų sraigtasparnių „Merlin“ ir „Wildcat“ bei naikintuvų F-35B pajėgumus, perimdamas dalį rizikingų ar rutininių užduočių ir taip saugodamas pilotus bei brangiausias platformas.
Praktikoje tai reiškia, kad „Proteus“ galės vykdyti tiek sudėtingas žvalgybos ir jūrinio patruliavimo misijas, tiek paprastesnes užduotis. Vienas pavyzdžių – logistika: atsargų transportavimas tarp laivų arba iš kranto į laivus, kai tokias misijas būtų pernelyg rizikinga ar ekonomiškai nenaudinga atlikti pilotuojamais orlaiviais.
Modulinė įranga ir augantis autonomijos lygis
Sraigtasparnyje įrengta modulinė krovininė sekcija leidžia montuoti įvairią specializuotą įrangą: sonarines bojas, jūrinius radarus, skirtingus sensorius ir ryšio sistemas. Toks modulinis principas suteikia didelį lankstumą – tas pats orlaivis gali būti greitai pritaikomas skirtingoms misijoms, pakeičiant tik įrangos komplektą.
Svarbu ir tai, kad „Proteus“ nėra vien nuotoliniu būdu valdomas dronas. Jis jau dabar pasižymi aukštu autonomijos lygiu: geba priimti sprendimus pagal programinę įrangą, o žmogaus įsikišimo dažniausiai prireikia tik kritiniais momentais arba nustatant užduočių parametrus. Planuojama, kad vykstant bandymams jo savarankiškumas dar labiau didės, leisdamas sraigtasparniui laisviau ir efektyviau veikti sudėtingose jūrinėse operacijose.
Tokios autonominės platformos kaip „Proteus“ rodo aiškią artėjančios ateities kryptį: jūrų karyba vis labiau remsis išmaniosiomis, tarpusavyje susietomis sistemomis, kurios geba veikti savarankiškai ir praplečia žmogaus galimybių ribas pavojingiausiuose pasaulio regionuose.
