Neretai mus pasiekia legendos apie stebuklingą augalo išdygimą žmogaus pilve po prarytos vaisiaus sėklos ar kauliuko. Šis vaizdingas pasakojimas dažnai pasakojamas vaikams, kad šie nieku gyvu nenorėtų praryti tos baisios obuolio ar arbūzo sėklos, tačiau kas iš tiesų vyksta vaisių sėkloms ir kauliukams patekus į mūsų virškinimo traktą? Šiame straipsnyje ne tik paneigsime šį populiarų mitą apie augalo dygimą prarijus kauliuką, bet ir detaliau panagrinėsime sudėtingus procesus, vykstančius mūsų organizme po tokio atsitikimo.
Kokie procesai vyksta prarijus sėklas?
Kai vaisiaus sėkla atsiduria mūsų burnoje ir keliauja žemyn stemple, prasideda jos sudėtinga kelionė per visą virškinimo sistemą, kurios tikslas – išgauti naudingas medžiagas ir pašalinti tai, kas nereikalinga. Skirtingai nuo maistinių medžiagų, kurios jau burnoje pradedamos skaidyti seilių fermentų, dauguma sėklų pasižymi tvirtu išoriniu apvalkalu, todėl yra atsparios pirminiam mechaniniam apdorojimui kramtant ir cheminiam poveikiui burnoje.
Patekusios į itin rūgščią skrandžio terpę (pH gali siekti 1,5-3,5) ir būdamos veikiamos stiprių proteolizės fermentų, tokių kaip pepsinas, sėklos išorinis sluoksnis gali būti pažeistas ir pradėtas ardyti. Vis dėlto, ši agresyvi aplinka, nors ir žalinga daugeliui mikroorganizmų, yra nepakankama, kad sunaikintų sėklos vidų ir sudarytų sąlygas, reikalingas jos gyvybei prasikalti – trūksta šviesos, tinkamos temperatūros ir dirvožemio.
Toliau keliaudamos plonuoju ir storuoju žarnynu, kur vyksta intensyvus vandens ir maistinių medžiagų įsisavinimas, sėklos yra stumiamos ritmiškų žarnyno sienelių susitraukimų – peristaltinių judesių – ir galiausiai, būdamos nepakeistos ar tik minimaliai paveiktos, pašalinamos iš organizmo kartu su kitomis nesuvirškintomis atliekomis.
Kodėl gyvuoja tikėjimas apie augalą pilve?
Šio įsitikinimo šaknys greičiausiai slypi stebėtiname sėklų gebėjime sudygti palankiomis sąlygomis – būnant dirvožemyje, gaunant pakankamai drėgmės, šilumos ir šviesos. Vaikų vaizduotę ir suaugusiųjų pasakojimus lengvai užvaldo mintis apie mažytę sėklą, išleidžiančią šakneles ir lapelius tamsioje ir drėgnoje pilvo ertmėje. Šį vaizdinį sustiprina ir gamtos stebuklas, kai iš mažo grūdelio išauga didelis ir vešlus augalas, sukeldamas nuostabą ir netgi magijos jausmą.
Tačiau realybė yra kur kas mažiau romantiška: žiauri skrandžio rūgščių (daugiausia druskos rūgšties) ir galingų virškinimo fermentų, tokių kaip pepsinas, aplinka yra mirtina daugumai sėklų, visiškai neatitinkanti augimui reikalingų sąlygų ir neleisdama joms išlikti gyvybingomis. Be to, nuolatiniai žarnyno judesiai ir maisto masės slėgis neleidžia sėklai įsitvirtinti vienoje vietoje ir pradėti dygimo procesą.
Kokios galimos rizikos sveikatai?
Nors mintis apie augantį augalą pilve yra tik mitas, svarbu žinoti, kad tam tikros sėklos ir kauliukai gali kelti realų pavojų sveikatai. Dideli ir aštrūs kauliukai, pavyzdžiui, slyvų, abrikosų ar persikų, dėl savo dydžio ir netaisyklingos formos gali įstrigti gerklėje ar siauresnėse virškinimo trakto vietose, sukeldami ne tik nemalonų diskomfortą, bet ir rimtą užspringimo pavojų ar net mechaninį žarnyno pažeidimą.
Kai kurių vaisių sėklose, pavyzdžiui, obuolių, vyšnių, abrikosų ir persikų kauliukuose, yra amigdalino – natūralaus cianogeninio glikozido, kuris skaidydamasis organizme gali išskirti vandenilio cianidą, itin toksišką junginį, blokuojantį ląstelių kvėpavimą.
Nors pavojingas cianido kiekis susidaro tik prarijus ir susmulkinus didelį kiekį šių kauliukų, ypač vaikams, kurie yra jautresni toksinams, teorinė apsinuodijimo rizika egzistuoja. Todėl rekomenduojama būti ypač atsargiems ir prieš duodant vaisius vaikams, kruopščiai pašalinti visus didelius kauliukus. Taip pat reikėtų vengti sąmoningai traiškyti ir valgyti didelius kiekius minėtų vaisių sėklų.
Kaip mūsų organizmas neutralizuoja sėklas?
Mūsų organizmas išties yra nepaprastai efektyvi sistema, sukurta pašalinti viską, kas jam nereikalinga ar potencialiai žalinga. Dėl savo dažnai labai tvirto ir vandeniui nelaidaus apvalkalo, dauguma prarytų vaisių sėklų sėkmingai išvengia pilno irimo ir virškinimo agresyvioje skrandžio aplinkoje, kurioje dominuoja stiprios rūgštys ir fermentai, skirti baltymams skaidyti.
Šios atsparios sėklos toliau keliauja per plonąjį ir storąjį žarnyną, kur vyksta pagrindinis maistinių medžiagų įsisavinimas ir vandens reabsorbcija. Žarnyno sienelių ritmiški susitraukimai, vadinami peristaltika, užtikrina nuolatinį masės judėjimą link galutinio pašalinimo. Galiausiai, kartu su kitomis nesuvirškintomis maisto dalelėmis, skaidulomis ir medžiagų apykaitos atliekomis, sėklos yra saugiai ir nekenksmingai pašalinamos iš organizmo per išmatas.
Vis dėlto, jei sėkla yra neįprastai didelė, turi aštrius kraštus ar yra netaisyklingos formos ir dėl to negali laisvai praeiti per siauresnius virškinimo trakto segmentus, organizmas neturi specializuotų mechanizmų jai suskaidyti ar ištirpinti, todėl vienintelis būdas jos atsikratyti yra natūralus pašalinimas per žarnyną, kartais sukeliant diskomfortą ar net medicininių intervencijų poreikį.
Kaip sumažinti galimas rizikas?
Norint išvengti bet kokių galimų nepatogumų, tokių kaip diskomfortas virškinimo trakte, ar rimtesnių pavojų, susijusių su vaisių sėklomis ir kauliukais, labai rekomenduojama būti ypač atidiems valgant. Reikėtų sąmoningai vengti didelių ir aštrių kauliukų, pavyzdžiui, persikų, slyvų ar abrikosų, prarijimo, nes jie gali įstrigti gerklėje, sukelti užspringimą ar pažeisti virškinimo trakto sieneles.
Mažiems vaikams, kurių virškinimo sistema ir gebėjimas atsargiai kramtyti dar nėra visiškai išsivystę, reikėtų duoti tik kruopščiai išvalytus vaisius be jokių kauliukų ar didesnių sėklų. Jei kyla bent menkiausių abejonių dėl konkretaus vaisiaus sėklų saugumo ar galimo toksiškumo, geriausia prevencinė priemonė yra jas tiesiog pašalinti prieš vartojimą.
Vis dėlto, mažos ir plonos sėklos, tokios kaip braškių, kivi ar arbūzo (juodosios), kurios yra palyginti minkštos ir lengvai praeina virškinimo traktu, paprastai yra nekenksmingos ir nesukelia jokių problemų net ir prarytos.
Taigi, baimė, kad prarijus vaisiaus sėklą ar kauliuką pilve įsišaknys augalas, yra visiškai nepagrįsta. Mūsų virškinimo sistema yra efektyvi ir negailestinga sėkloms, nepalikdama joms jokių šansų sudygti. Dauguma sėklų saugiai keliauja per mūsų kūną ir yra pašalinamos. Vis dėlto, reikėtų būti atsargiems su dideliais ir aštriais kauliukais bei žinoti apie galimą toksiškumą dideliais kiekiais tam tikrų sėklų. Būdami sąmoningi ir atsargūs, galime mėgautis vaisiais be nereikalingo nerimo.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
