Visuomenininkė ir komunikacijos ekspertė Luka Lesauskaitė-Remeikė dalijasi mintimis apie tai, kaip istorijos žinojimas stiprina pasididžiavimą valstybe, kodėl jaunimas nesijaučia matomas politikoje ir kaip ji ruošiasi dienai X.
Pokalbis atskleidžia, kad Lietuvos visuomenės atsparumas glūdi ne tik karinėje galioje, bet ir kultūroje, istorinėje atmintyje bei gebėjime krizių akivaizdoje mobilizuotis.
Prakalbus apie karo baimę, Luką atkerta: „Aš tokios neturiu. Pati dirbau krašto apsaugos sistemoje ir suprantu, kaip tie procesai vyksta. O bijojimas neatneša jokios naudos.“
Anot Lukos, reikia ne bijoti, o ruoštis. „Galvojimas apie pasiruošimą, mokymus, išgyvenimo krepšį, aiškų šeimos planą – tai mane ramina, nes aš suprantu, kad aš daug ko pakeisti pati negaliu. Geriau galvoti, ką aš galiu padaryti, kad dabar to nebūtų.“
L. Lesauskaitė-Remeikė pastebi, kad nerimą galima suvaldyti. „Nerimą reikia nukreipti į veikimą, įgalinti – eiti į mokymus, kursus. Tu save stiprini ir taip save ramini“, – pataria istorikė.
Istorijos žinojimas – kelias į pasididžiavimą
Pasak L. Lesauskaitės-Remeikės, istorijos žinojimas yra tiesiogiai susijęs su tuo, kiek žmogus didžiuojasi būdamas Lietuvos piliečiu. „Kuo labiau lietuviai domisi Lietuvos istorija, tuo labiau didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais“, – cituoja ji mokslų daktarės Ingos Vinogradnaitės išvadas.
Luka pabrėžia, kad Lietuvos istorija yra daug turtingesnė, nei įprastai suvokiame. „Kai tu vaikštai po Vokietiją, tu matai Vytį, supranti, kad Gediminaičiai buvo Vengrijos karaliai, jie buvo nukeliavę iki Serbijos“, – pasakoja L. Lesauskaitė-Remeikė apie keliones Gediminaičių pėdsakais. Jos nuomone, mes neįvertiname, kokį svorį turėjome Europoje.
Kalbėdama apie valdovus, istorijos mokslus baigusi Luka išskiria Jogailą kaip nepakankamai įvertintą asmenybę: „Jogaila buvo karalius. Jogailos ėjimas į vakarus labai daug pasako. Jeigu mes atiduodame Jogailą kitos valstybės istorijai, tai mes prarandame labai stiprią dalį savo tapatybės.“
Luka pabrėžia, kad pilietiškumas gali pasireikšti įvairiausiais būdais – nuo aplinkosaugos iki savanorystės kariuomenėje, nuo lietuviškų produktų palaikymo iki dalyvavimo kultūriniuose renginiuose.
„Yra be proto daug žmonių, kurie kiekvieną dieną daro daug gražių dalykų. Tiesiog to nelaikome pilietiškumu, bet jeigu laikytume, tai visai kitaip ir jaustumės“, – sako L. Lesauskaitė-Remeikė.
Jaunimo problema – nesijaučia matomi ir svarbūs
Kalbėdama apie tai, kodėl jaunimas nedalyvauja politikoje ir neina balsuoti, L. Lesauskaitė-Remeikė nurodo pagrindinę priežastį: „Jaunimas turi suprasti ir turi girdėti, kad jie yra aktualūs. Šiandien jie nėra tas tiesioginis ar netiesioginis rinkėjas, kurį reikia įtikinti.“
Visuomenininkė pastebi, kad šiuolaikinė jaunoji karta yra prasmės ieškotojų karta. „Jiems reikia prasmės, jiems reikia, kad jų paklaustų, kaip jūs jaučiatės, kas jums svarbu“, – aiškina ji, pridurdama, kad komunikacija su jaunimu turi keistis.
„Nike nauja kampanija buvo orientuota į jaunus žmones, kurie pakeitė šūkį iš „Just Do It!“ į „Why Do It?“. Ir tai yra labai legitimus klausimas – kodėl aš turiu kažką daryti.“
Minkštoji galia – neįvertinta Lietuvos stiprybė
Viena svarbiausių pokalbio temų – kultūros ir minkštosios galios vaidmuo visuomenės atsparume. L. Lesauskaitė-Remeikė pabrėžia, kad Lietuvos istorijoje krizės visuomet buvo įveikiamos kūrybiškai. „Pažiūrėjus Dainuojančią revoliuciją, Sąjūdį – tai yra apie tą minkštąją galią. Būtent visuomenės atsparumas per kultūrinę prizmę yra nuvertintas“, – teigia ji.
Istorijos populiarintoja L. Lesauskaitė-Remeikė aiškina, kad minkštoji galia veikia subtiliai, bet efektyviai. „Muzika, teatras, spektakliai – mes to nesuprantame, sėda kažkur pasąmonėje ir tos žinutės tu gali ir nepastebėti. Taip turbūt ir yra paveikta Rusijos visuomenė – prifarširuota nuo smulkmenų.“
Švęsti, o ne minėti
L. Lesauskaitė-Remeikė ragina keisti požiūrį į valstybinių švenčių minėjimą. „Mums reikia išeiti iš to verkimo naratyvo. Mes vis per auką, vargą ir ašaras. Buvo skaudžių momentų, bet mes iš jų išėjome, iš jų pasimokinome. Juk turime ką švęsti“, – sako istorikė.
Ji pabrėžia, kad būtent stojimas į NATO ir Europos Sąjungą yra vienas svarbiausių šiuolaikinės Lietuvos pasiekimų, apie kurį reikėtų daugiau kalbėti ir didžiuotis. „Kardinaliai viskas pasikeitė su stojimu į Europos Sąjungą. Kaip mes gerai gyvename – tai ir turėtume švęsti“, – akcentuoja L. Lesauskaitė-Remeikė.
Lietuvių tautos bruožas – mobilizacija krizėse
Pripažindama, kad lietuviai labiausiai susiburia krizių metu, L. Lesauskaitė-Remeikė mato šioje savybėje ne silpnybę, o stiprybę. „Mūsų yra krizinė savanorystė, krizinis pilietiškumas. Bent jau ramiau miegu, žinau, kad jeigu bus bėda, mes iš tų pakampių išlįsime“, – sako ji, pridurdama: „Mes iš niekur sugebėdavome sukilti, pakilti iš visų pavergimų, okupacijų. Lietuviai yra kūrybiški žmonės ir tai gelbsti iš bet kokios situacijos.“
Viso pokalbio galite klausytis Krašto apsaugos ministerijos tinklalaidėje „KAS ir KAM?“
