Kai kalbama apie fizinį aktyvumą ir širdies sveikatą, svarbiausia ne trumpam „sužibėti“ jaunystėje, o išlaikyti judėjimo įpročius per visą vidutinį amžių. Tyrimai rodo, kad norint sumažinti padidėjusio kraujospūdžio riziką vyresniame amžiuje, būtina pakankamai judėti ne tik jaunystėje, bet ir sulaukus 30–40 metų bei vėliau.
Vis dėlto daugiau nei 5 000 žmonių iš keturių JAV miestų apėmęs tyrimas parodė, kad socialiniai veiksniai kai kuriems žmonėms gerokai apsunkina galimybę išlaikyti fizinį aktyvumą.
„Paaugliai ir jauni dvidešimtmečiai dažnai būna fiziškai aktyvūs, tačiau su amžiumi šie įpročiai keičiasi“, – aiškino epidemiologė Kirsten Bibbins-Domingo iš Kalifornijos universiteto San Franciske.
Daugybė mokslinių darbų patvirtino, kad fizinis aktyvumas mažina kraujospūdį. Tačiau 2021 m. publikuoti duomenys rodo, jog ypač svarbu jaunystėje palaikyti didesnį aktyvumo lygį, nei iki šiol buvo įprastai rekomenduojama. Pasak K. Bibbins-Domingo, aktyvus gyvenimo būdas jaunystėje ir vidutiniame amžiuje gali reikšmingai sumažinti hipertenzijos riziką vėliau.
Hipertenzija, arba padidėjęs kraujospūdis, yra rimta būklė, nuo kurios kenčia milijardai žmonių visame pasaulyje. Ji didina širdies smūgio ir insulto tikimybę, taip pat siejama su didesne demencijos rizika vyresniame amžiuje.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, padidėjusį kraujospūdį turi daugiau nei kas ketvirtas vyras ir maždaug kas penkta moteris. Dauguma sergančiųjų net nežino, kad jų kraujospūdis per aukštas, todėl hipertenzija neretai vadinama „tyliuoju žudiku“.
Gera žinia ta, kad kraujospūdį dažnai galima sumažinti. Vienas pagrindinių būdų – reguliarus fizinis aktyvumas, kuriam ir buvo skirtas šis tyrimas.
Tyrime dalyvavo daugiau kaip 5 100 suaugusiųjų, kurių sveikata buvo stebima net tris dešimtmečius. Buvo atliekami fiziniai ištyrimai, pildomos apklausos apie judėjimo įpročius, rūkymą ir alkoholio vartojimą.
Kiekvieno vizito metu kraujospūdis buvo matuojamas tris kartus, darant vienos minutės pertraukas. Analizuojant duomenis, dalyviai suskirstyti į keturias grupes pagal rasę ir lytį.
Visose grupėse – tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų, tiek tarp skirtingų rasių – fizinis aktyvumas nuo 18 iki 40 metų reikšmingai sumažėjo. Vėlesniais dešimtmečiais, fiziniam aktyvumui toliau krentant, hipertenzijos atvejų daugėjo.
Tyrėjai daro išvadą, kad jaunas suaugusiųjų amžius yra itin svarbus laikotarpis, kai galima veiksmingai užkirsti kelią hipertenzijai vidutiniame amžiuje. Tam reikalingos sveikatos stiprinimo programos, kurios kryptingai skatintų daugiau judėti.
„Beveik pusė mūsų tiriamųjų jauname suaugusiųjų amžiuje buvo nepakankamai fiziškai aktyvūs. Tai aiškiai siejosi su hipertenzijos išsivystymu, todėl, mūsų nuomone, būtina kelti minimalius fizinio aktyvumo reikalavimus“, – teigė pagrindinis tyrimo autorius Jasonas Nagata, jaunų suaugusiųjų medicinos specialistas iš Kalifornijos universiteto San Franciske.
Nagrinėdami dalyvius, kurie jaunystėje per savaitę atlikdavo apie 5 valandas vidutinio intensyvumo fizinės veiklos (tai yra maždaug dvigubai daugiau, nei šiuo metu dažniausiai rekomenduojama suaugusiesiems), mokslininkai nustatė, kad toks aktyvumo lygis reikšmingai sumažino hipertenzijos riziką. Šis poveikis buvo ypač ryškus, jei judėjimo įpročiai išlikdavo iki 60 metų.
Tyrėjų teigimu, bent dukart didesnis judėjimo kiekis, palyginti su dabartinėmis minimaliomis rekomendacijomis, gali būti veiksmingesnis hipertenzijos profilaktikai nei vien tik minimalių gairių laikymasis.
Vis dėlto nuolat didinti fizinį aktyvumą nėra paprasta, ypač kai priimami svarbūs gyvenimo sprendimai ir daugėja atsakomybių.
„Tai ypač aktualu laikotarpiu po vidurinės mokyklos, kai jaunimas pradeda studijuoti, dirbti, kurti šeimas. Tuomet natūraliai sumažėja laisvo laiko, o kartu – ir galimybių sportuoti“, – aiškino J. Nagata.
Tyrimas taip pat atskleidė ryškius rasinius sveikatos trajektorijų skirtumus. Baltųjų vyrų ir moterų fizinis aktyvumas apie 40-uosius gyvenimo metus stabilizavosi, o juodaodžių dalyvių aktyvumas ir toliau mažėjo.
45 metų juodaodės moterys hipertenzija sirgo dažniau nei baltaodžiai vyrai, o baltaodės moterys vidutiniame amžiuje pasižymėjo mažiausiu hipertenzijos paplitimu.
Sulaukus 60 metų, hipertenzija sirgo apie 80–90% juodaodžių vyrų ir moterų. Tuo tarpu tarp baltaodžių vyrų šis rodiklis siekė kiek mažiau nei 70%, o tarp baltaodžių moterų – apie pusę.
Tyrėjai pažymi, kad šiuos gerai žinomus rasinius skirtumus greičiausiai lemia socialiniai ir ekonominiai veiksniai, nors šiame konkrečiame darbe jie išsamiai nebuvo analizuoti. Tyrime buvo atsižvelgta tik į dalyvių išsilavinimą (ar baigta vidurinė mokykla).
„Nors juodaodžiai berniukai ir jaunuoliai dažnai aktyviai sportuoja, vėliau tęsti aktyvų gyvenimo būdą gali trukdyti ekonominės aplinkybės, gyvenamoji aplinka, darbo ar šeimos įsipareigojimai“, – pabrėžė J. Nagata.
