Vokietijos leidinys „Der Spiegel“ atskleidė stulbinančią informaciją apie tai, kad dar prieš 2014 metų įvykius Berlynas planavo glaudų karinį bendradarbiavimą su Maskva. Pagal planą vokiečių kariniai specialistai turėjo mokyti Rusijos karius ir kartu su jais kurti bendras vadovavimo struktūras.
Šiuos planus nutraukė tik Rusijos įvykdyta Krymo aneksija, po kurios Vokietija sustabdė visus ryšius su Rusijos kariuomene. Ši informacija meta naują šviesą į laikotarpį, kai Berlynas siekė palaikyti konstruktyvius santykius su Maskva.
Kaip pažymi „Der Spiegel“, vokiečių požiūris tuo metu buvo paremtas idėja, kad artimesnis bendradarbiavimas užtikrins abipusį pasitikėjimą, o tai galiausiai garantuos taiką. Tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, šis optimizmas buvo klaidingas.
Tuo metu, kai Rusija pradėjo modernizuoti savo kariuomenę po 2008 metų karo su Gruzija, Vokietija tapo pageidaujamu technologiniu partneriu. Vokiečių politikai atsakė į Vladimiro Putino užklausą itin palankiai, o bendradarbiavimas sustojo tik tada, kai nebeliko kito pasirinkimo, po Krymo užgrobimo 2014 metais.
Vokiečių ir rusų karinio centro projektas
Vienas svarbiausių planuotų projektų buvo bendro karinio mokymo centro statyba Mulino mieste, Povolgės regione. Pagal 2011 metų planą Rusija norėjo įkurti aštuonis tokius centrus visoje šalyje, o pirmasis turėjo būti pastatytas su vokiečių pagalba.
Už projektą buvo atsakinga bendrovė „Rheinmetall“, bendradarbiavusi su Rusijos gynybos ministerijos rangovu. Centro vertė siekė apie vieną milijardą eurų. Be to, planuota įkurti bendrą įmonę, kuri būtų atsakinga už Rusijos karinės technikos remontą ir modernizavimą.
Projektą stipriai rėmė tuometinė Vokietijos vyriausybė, siekusi „pasitikėjimu paremto bendradarbiavimo“, o „Bundesveras“ tikėjosi gauti vertingos informacijos apie tikrąją Rusijos kariuomenės būklę.
Technologinis bendradarbiavimas su iliuzijomis
„Der Spiegel“ pažymi, kad šis projektas buvo inspiruotas garsiosios politikos „pokytis per prekybą“ principu, tik šį kartą pokytis turėjo vykti per karinę technologiją. Sutartis su Rusija buvo pasirašyta 2011 metais Žemutinėje Saksonijoje.
Joje numatyta sukurti moderniausią pasaulyje karinio rengimo bazę, galinčią apmokyti iki trisdešimties tūkstančių karių per metus. Centro koncepciją parengė generolas Valerijus Gerasimovas, tai tas pats, kuris vėliau vadovavo Rusijos invazijai į Ukrainą.
Pagal planus „Rheinmetall“ specialistai ir „Bundesvero“ kariai turėjo dirbti Mulino centre kartu su rusais, o mainais į tai Vokietijos karininkas būtų deleguotas į Rusijos generalinį štabą. Tai būtų buvęs precedento neturintis ryšys tarp dviejų valstybių kariuomenių.
Neįgyvendinti mokymai ir nutraukta partnerystė
2013 metais buvo suplanuoti bendrai vokiečių ir rusų karių mokymai Kamjankoje, kuriuose planuota simuliuoti ginkluotų grupuočių likvidavimą. Tačiau šie manevrai sukėlė didelį nerimą Lenkijoje, Baltijos šalyse ir Suomijoje, kurios įžvelgė paraleles su istoriniu Rapalo ir Ribentropo-Molotovo paktų bendradarbiavimu.
Galiausiai pratybos buvo atidėtos, o vėliau visai atšauktos. Po Krymo okupacijos 2014 metais Vokietijos vyriausybė įvedė griežtą draudimą karinei prekybai su Rusija ir sustabdė visus bendrus projektus.
Nepaisydamas to, „Rheinmetall“ bandė išsireikalauti kompensacijos, teigdamas, kad įranga jau buvo beveik pagaminta. Iki šiol dalis šios technikos esą tebėra sandėliuojama Bremerhafeno uoste.
Pasekmės ir vėlyvas suvokimas
Nors Vokietija galų gale nutraukė ryšius su Rusija, daugelis karininkų pripažįsta, kad tuometiniai planai buvo klaida. Karinis centras Mulino vis tiek buvo pastatytas be vokiečių pagalbos ir 2021 metais tapo viena pagrindinių pratybų „Zapad 2021“ vietų, kuriose dalyvavo apie du šimtus tūkstančių karių.
Šiandien Vokietijos pareigūnai pripažįsta, kad tuo metu „tikėjimas kitokia Rusija“ buvo pernelyg didelis. Dabar, žvelgiant atgal, kyla klausimas, tai kokia galinga būtų buvusi Rusijos invazija į Ukrainą 2022 metais, jei jai būtų suteikta visa planuota vokiečių techninė ir taktinė pagalba.
