Vandenynų gelmėse slypi pasakojimas, galintis pakeisti mūsų požiūrį į Žemės klimatą. Mokslininkai iš „Ekseterio universiteto“ ištyrė kelių šimtmečių senumo moliuskų kriaukles ir jose aptiko aiškių ženklų, kad Atlanto vandenyno cirkuliacijos sistema praranda stabilumą.
Tai gali reikšti, kad šis vandenynas artėja prie kritinio taško, kuris gali turėti pasaulinių pasekmių. Šie nepaprastai ilgaamžiai moliuskai, galintys gyventi net iki penkių šimtų metų, savo kriauklėse palieka metinius augimo sluoksnius, tai tarsi medžių rieves.
Analizuodami šias struktūras, mokslininkai sugebėjo atkurti šimtmečius trukusią Atlanto vandenyno pokyčių istoriją. Kriauklės tapo gyvu įrašu, leidžiančiu pažvelgti į laikotarpius, kai dar nebuvo jokios nuolatinės vandenyno stebėsenos.
Pasak tyrimo autorės daktarės Beatriz Arellano Navos iš „Ekseterio universiteto“, moliuskų kriauklės suteikia nenutrūkstamą ir tikslų kelių šimtmečių įrašą. Tokie duomenys leidžia pamatyti, kaip vandenyno sistema pamažu netenka pusiausvyros ir artėja prie taško, už kurio nebegali grįžti į stabilią būseną.
Atlanto srovės praranda pusiausvyrą
Kai vandenyno cirkuliacija yra stabili, ji po bet kokio sutrikimo greitai atgauna pusiausvyrą. Tačiau pastarųjų 150 metų duomenys rodo, kad Atlantas šį gebėjimą praranda. Mokslininkai nustatė du laikotarpius, kai vandenyno srovės tapo nestabilios.
Pirmasis pasireiškė XX amžiaus pradžioje ir greičiausiai buvo susijęs su vadinamaisiais „subpoliariniais sūkuriais“. Tai galėjo prisidėti prie spartesnio Arkties ir šiaurinio Atlanto atšilimo praėjusio amžiaus dvidešimtaisiais metais.
Antrasis nestabilumo laikotarpis prasidėjo apie 1950 metus ir tęsiasi iki dabar. Pasak profesoriaus Paulo Hallorano iš „Pasaulinių sistemų instituto“, tai gali būti įspėjimas, kad Atlanto vandenynas artėja prie „kritinio taško“, po kurio sistema nebegalės atkurti savo pusiausvyros.
Kokios pasekmės laukia po ribos peržengimo?
Mokslininkai kol kas negali tiksliai nustatyti, kuri Atlanto vandenyno dalis silpnėja labiausiai, ar tai „Atlanto pietinės cirkuliacijos sistema“ (AMOC), ar „subpoliarinis sūkurys“ (SPG). Tačiau bet kuris šių komponentų gali turėti reikšmingą įtaką pasaulio klimatui.
Jei sistema AMOC susilpnėtų arba sustotų, Šiaurės Vakarų Europoje žiemos taptų daug šaltesnės, o pasauliniai kritulių ciklai pasikeistų. Net jei silpnėtų tik SPG, tai vis tiek reikštų dažnesnius uraganus, audras, karščio bangas ir potvynius Atlanto regione. Tokie pokyčiai paveiktų ne tik Europą, bet ir visos planetos klimato sistemą.
Ledo tirpsmas spartina pavojingus procesus
Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių šiuos pokyčius, yra sparčiai tirpstantys Arkties ledynai. Į vandenyną patenkantis gėlas vanduo keičia jo druskingumą ir temperatūros balansą, o tai mažina srovių stiprumą. Šis procesas silpnina visą Atlanto cirkuliacijos grandinę.
Daktarė B. Arellano Nava pabrėžia, kad tikslios ribos, kada ši sistema taps negrįžtama, dar nėra nustatytos. Tačiau požymiai aiškūs, tai Atlantas pamažu praranda stabilumą. Pasak mokslininkės, vienintelis būdas sustabdyti šį pavojingą procesą yra greitas šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimas. Kiekvienas laimėtas dešimtmetis gali būti lemtingas, kad Žemės klimatas išliktų gyvybei palankus.
