Gėlės nuo seno siejamos su grožiu ir jausmais, tačiau ar žinojote, kad kadaise jos veikė kaip subtili šifravimo sistema? Tais laikais, kai apie aistrą ar atstūmimą garsiai kalbėti nebuvo priimtina, į pagalbą ateidavo floriografija – gėlių kalba, galinti vienu puokštės mostu papasakoti visą istoriją. Sužinokite, ką bando pašnibždėti aplink augantys augalai ir kodėl vertėtų suklusti gavus geltoną chrizantemą.
Kiekvienas augalas savyje neša tylų laišką ir padeda išreikšti mintis, kurių dėl įvairių priežasčių nenorime arba negalime pasakyti garsiai. Gėlių pasiuntiniai lydi žmonių likimus nuo seniausių laikų, ir visai nesvarbu, ar puokštę rankoje laiko turtingas didikas, ar vargingas studentas. Išmanant gėlių kalbą, kartais pakanka įteikti vieną vienintelį žiedą – ir gavėjas iš karto supras, kokia žinia jam siunčiama.
Gėlės leidžia išreikšti jausmus ir nuomones, kuriuos žodžiais nusakyti būtų sunku. Ši slapta kalba turi šaknis Rytuose, ypač uždarose senovinių haremų erdvėse. Ten moterys ėmė priskirti gėlėms reikšmes pagal jų spalvą, kvapą ir formą. Vėliau gimė padavimai ir legendos, sukūrusios pagrindą tam, ką šiandien vadiname floriografija.
Gėlių kalbos gimimas
Gėlių kalba nepaiso valstybių sienų – per amžius ji buvo perduodama iš kartos į kartą. Jos pėdsakų aptinkama jau senovės Egipte, tačiau tikrą suklestėjimą ji patyrė romantizmo laikotarpiu. Apie 1600 metus tradicija plačiau paplito tuometiniame Konstantinopolyje ir netrukus tapo svarbia rytietiškosios kultūros dalimi.
Lemiamas lūžis Europoje įvyko 1716 metais, kai Anglijos aristokratė ir rašytoja Mary Wortley Montagu viešėjo Turkijoje kartu su vyru. Ją sužavėjo vietinių žinių apie gėlių simboliką gausa ir išradingumas, todėl ji šią idėją parsivežė į Angliją. Iš ten gėlių kalbos mada greitai pasklido po visą žemyną.
Skandalingasis gėlių žodynas
Susidomėjimas augalų simbolika augo taip sparčiai, kad netrukus pasirodė ir pirmosios spausdintos gėlių kalbos knygos. Didžiausias susižavėjimas kilo Prancūzijoje, kur buvo išleista knyga „Gėlių kalba“. To meto visuomenė ją laikė skandalinga ir drąsia – kai kurie aprašymai savo atvirumu gerokai pralenkė laikmetį.
Verčiant šią knygą į anglų kalbą, iš pradžių aprašytas maždaug aštuonių šimtų gėlių sąrašas buvo gerokai sutrumpintas. Sakoma, kad taip pasielgta iš pagarbos karalienei, kad pernelyg atvira simbolika jos nešokiruotų ir neatrodytų nederama.
Spalvų kalba: psichologija žiedlapiuose
Kartais daugiau nei pati gėlės rūšis apie siunčiamą žinią pasako jos spalva. Raudona – dėmesį traukianti, aistrą ir energiją simbolizuojanti spalva, siejama su degančia meile ir stipriais jausmais.
Geltona – linksma, šviesi, atgaivinanti prisiminimus ir žadinanti mintis. Geltonas gėles verta dovanoti tiems, kurie išgyvena sunkesnį laikotarpį: jos tarsi praskaidrina dieną. Mėlyna spalva gaivi ir raminanti, primenanti dangų ir vandenį, o rausva švelniai ramina įsitempusius nervus. Todėl rožiniai azalijų ar lelijų žiedai gali tapti gražia dovana nerimaujantiems, vidinės ramybės ieškantiems žmonėms.
Balta tradiciškai siejama su tyrumu, nekaltumu ir nauja pradžia. Žalia, kaip gamtos spalva, padeda mažinti įtampą, ramina akis ir mintis, skatina atsipalaiduoti ir pailsėti.
Gėlės, nešančios meilę ir laimę
Daugelį augalų iš karto siejame su jausmais. Rožės – neabejotinos mylimųjų kalbos karalienės. Raudona rožė reiškia gilią, stiprią meilę. Rožinis pumpuras simbolizuoja tikėjimą bendra laime ir ateitimi kartu. Laukinė, erškėtinė rožė tarsi sako, kad jausmams nereikia puošmenų ar kaukių.
Vadinamoji mėnesienos rožė (naktį žydinti rožė) leidžia suprasti, kad dovanotojas negali atsigerti akimirkomis, praleistomis jūsų draugijoje. Tačiau verta atkreipti dėmesį ir į kitus žiedus. Čemerai dažnai sufleruoja, kad žmogus apie jus vis dar galvoja net sapnuose. Fialka rodo nuolatinį ilgesį, hiacintas – visišką atsidavimą, o pakalnutė subtiliai praneša, kad kažkas įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.
Gėlių „piktadarės“
Ne visos gėlės siunčia malonias žinutes. Kai kurios simbolizuoja neapykantą, pyktį ar net linkėjimą greitos pabaigos. Toks yra vėdryninių šeimos augalas omėjas (dar vadinamas vilkauoge), tradiciškai siejamas su mirtimi ir piktavališkumu.
Anemonas (plukė) dažnai simbolizuoja išsiskyrimą ir palikimą. Geltona chrizantema reiškia paniekinančią meilę, tarsi sakytų: „nevertinu tavo jausmų“. Čiobrelis ar laukinė cikorija gali pranešti apie beprasmišką laukimą – viltys bergždžios. Astrai neretai siejami su išsiskyrimu, o usnis, aštriais spygliais ginanti savo teritoriją, aiškiai sufleruoja: „Tu mane įžeidei“.
Įdomu tai, kad gėlės reikšmę galima visiškai apversti, jei ją įteiksite aukštyn kojomis – stiebu į viršų. Tokiu atveju siunčiama priešinga žinia, nei ta, kurią gėlė paprastai simbolizuoja. Todėl verta suklusti, jei kažkas paduoda rožę apverstą – tai gali reikšti jausmų atšalimą ar artėjančią santykių krizę.
Nors šiandien gėlių kalba pamažu traukiasi į antrą planą, vis dar įdomu kartais pagalvoti, ką galėtų pasakyti puokštė ant jūsų stalo. Vis dėlto pernelyg dėl to galvos nesukite ir drąsiai dovanokite tai, kas žmogui iš tiesų patinka – net jei tai būtų kuklus dilgėlės stiebas.
Trumpas žvilgsnis į gėlių kalbą
Keletas papildomų reikšmių:
- Kinrožė (hibiskas): „Pasitaisyk!“
- Jazminas: „Man gera ir be tavo meilės.“
- Ramunėlė: „Daugiau tavęs nebepamatysiu.“
- Jurginas: „Padovanok man savo meilę.“
- Aguona: „Nesu laisvas (laisva).“
- Mirta: „Mūsų meilė veda į santuoką.“
- Snieguolė: „Tavo akys nemeluoja.“
- Pivonija: „Mūsų meilė liko praeityje.“
- Dilgėlė: „Veltui stengiesi.“
- Akacijos žiedas: „Kada vėl tave pamatysiu?“
