Pastaraisiais metais vis dažniau pasigirsta teorijų, kvestionuojančių įprastą žmonijos istorijos sampratą. Viena tokių – nepriklausomo tyrėjo Metju Lakrua teiginiai, kad Žemėje prieš dešimtis tūkstančių metų galėjo klestėti itin išsivysčiusi pasaulinė civilizacija, palikusi pėdsakų įvairiuose žemynuose. Nors akademinė bendruomenė šių idėjų nepripažįsta, jos sulaukia didelio visuomenės dėmesio.
Lakrua tvirtina aptikęs senovinės, gerokai iki žinomų istorinių epochų egzistavusios civilizacijos pėdsakų. Jo manymu, ši civilizacija visame pasaulyje paliko pasikartojančius simbolius ir architektūrines struktūras, kuriose esą užkoduotos žinios apie Visatos sandarą ir žmogaus kilmę.
Pasak tyrėjo, skirtinguose žemynuose – nuo Turkijos iki Egipto, Pietų Amerikos ir Kambodžos – senoviniuose paminkluose kartojasi tie patys motyvai. Jis išskiria dideles T formos akmens struktūras, trijų lygių įdubimus, laiptuotas ir apverstas piramides, liūtų atvaizdus bei sudėtingus geometrinius simbolius.
Lakrua įsitikinęs, kad tokie panašumai vargiai galėjo atsirasti visiškai nepriklausomai skirtingose kultūrose. Jo teigimu, tai veikiau rodo vieną pirminį žinių šaltinį, o ne atskirų civilizacijų savarankišką raidą.
Kaip galimą šios hipotetinės civilizacijos centrą Lakrua mini Vano ežero regioną dabartinėje rytų Turkijos teritorijoje, kurį jis vadina Jonio (Ionis) vardu. Anot jo, būtent ten pirmiausia atsirado architektūrinės ir simbolinės schemos, vėliau išplitusios į kitus kraštus.
Ypač didelę reikšmę jis suteikia Kefkalėsio reljefui – bazalto uolose iškaltam raižiniui, kuriame, kaip teigiama, sutelkta simbolika, panaši į aptinkamą Gizoje ir Tiuanake. Tyrėjo nuomone, šis objektas leidžia atsekti bendrą pasaulinį architektūros ir ženklų modelį.
Dar drąsesni yra jo teiginiai apie Egipto paminklus. Lakrua mano, kad Sfinksas bei Chafro ir Menkaurės piramidės gali būti gerokai senesni, nei nurodo įprastinė mokslo chronologija. Remdamasis astronominiais skaičiavimais – Žemės ašies precesija ir Sfinkso orientacija į Liūto žvaigždyną – jis spėja, kad pirminė šių objektų forma galėjo susiformuoti maždaug prieš 38 tūkstančius metų. Tai jis sieja su Jonio civilizacijos laikotarpiu. Anot jo, Sfinksas iš pradžių galėjo būti suformuotas kaip liūtas, o vėliau perdirbtas, suteikiant faraono bruožų.
Svarbiausia Lakrua sampratos dalis – vadinamosios „kosmogramos“ idėja. Tai esą senovinė geometrinė schema, atspindinti daugiasluoksnę realybės sandarą: požeminį pasaulį, fizinę tikrovę ir dangaus sferas, sujungtas centrine ašimi. Tyrėjas tvirtina, kad simboliai ir architektūrinės formos buvo kuriami tam, jog palikuonims perduotų žinias apie žmogaus prigimtį, jo ryšį su kosmosu ir harmoniją su Visata.
Panašūs motyvai, Lakrua teigimu, matomi ir Pietų Amerikos architektūroje, ypač Tiuanako bei Puma Punku kompleksuose. Jis tvirtina, kad šių vietovių šventyklų planavimas ir laiptuotų piramidžių išdėstymas primena Egipto statinių logiką, o tai, jo nuomone, patvirtina vienos pirminės civilizacijos egzistavimą.
Vis dėlto akademinė bendruomenė tokiems teiginiams nepritaria. Daugelis mokslininkų pabrėžia, kad statiniai Vano ežero regione siejami su Urartų kultūra ir kitais gerokai vėlesniais laikotarpiais. Be to, recenzuojamuose moksliniuose tyrimuose nėra patikimų įrodymų, jog iki ledynmečio būtų egzistavusi pasaulinė civilizacija.
Nepaisant kritikos, Lakrua laikosi nuomonės, kad šiuolaikinis žmogus prarado ryšį su žiniomis, kurias esą paliko ši hipotetinė civilizacija. Jo manymu, senoviniai simboliai ir architektūrinės struktūros veikia kaip savotiškas kodas, saugantis esminę informaciją apie Visatą ir žmogaus vietą joje.
