Prieš penkis tūkstančius metų kažkur dabartinėje pietų Kinijoje žmogus pirmą kartą į karštą vandenį įbėrė arbatmedžio lapų. Jis nežinojo, kad kvapnus žalsvas skystis indelyje, tūkstančius metų bus garbinamas, kaip vaistas nuo visų ligų, skatins prekybą, lems tautų klestėjimą ir nuosmukius, bei netgi taps karų priežastimi.
Pagal senąjį kinų istorijos kanoną arbatą 2737 m. pr. Kr. atrado imperatorius Shen Nong. Jam priskiriamas šimtų vaistinių augalų savybių išaiškinimas. Legendos teigia, kad jis pats išrado arklą, prijaukino jaučius, sugalvojo ryžių sodinimo ciklą. Nors apie tikruosius ligų sukėlėjus dar nebuvo žinoma, Šen Nong reikalavo virinti geriamąjį vandenį.
Arbata, nuo žodžio „te“
Kartą į indą, kuriame buvo virinamas vanduo vėjas nuo šalia augusio arbatmedžio įpūtė sausų lapų. Imperatorius labai susidomėjo skysčiu pateiktu vietoj vandens, paragavęs nustatė, jog nuoviras puikiai atgaivina. Shen Nong savo išradimą pavadino ča (Gvangdžou dialektas). Šis arba Miamo dialekto žodis te paplito daugelyje pasaulio kalbų pavadinti arbatai.
Ir gėrimas, ir vaistas
Seniausiuose kinų medicinos tekstuose užsimenama apie arbatą. Teigiama, kad ča gydo auglius, pūlinius ir kitokias galvos žaizdas, šlapimo pūslės ligas, sumažina karščiavimą, numalšina troškulį, nugali mieguistumą, džiugina ir linksmina širdį.
Han‘ų dinastijos laikotarpiu (202 m. pr. Kr. – 220 m. po. Kr.) ir vėliau įsivyravusios politinės suirutės laikais arbata buvo vartojama kaip vaistas. Tuo laikotarpiu Kinijoje sparčiai plito budizmas. Budistams vienuoliams patiko arbata, ji padėdavo apvalyti protą prieš meditaciją. Kalnų vienuolynai tapo pirmaisiais arbatos auginimo ir apdorojimo centrais.
Tarptautinės prekybos objektas
Tangų dinastijos laikai (618-907 m. po Kr.) – valstybės ir kultūros klestėjimo laikotarpis, kada buvo sukurta geriausia kinų poezija (moksleiviai kala mintinai ir šiandien), parašyta gausybė mokslo veikalų, išrasta gamtovaizdžių tapyba, suklestėjo Šilko kelio prekyba.
Tang‘ų laikotarpiu arbata paveikė visus visuomenės aspektus ir paplito visuose socialiniuose sluoksniuose. Ji nustojo būti vien vaistažole, bet pamėgta kaip kasdieninis gėrimas.
Užsimezgė intensyvi prekyba su centrinės Azijos tautomis. Tibeto ir Mongolijos klajokliams žalia nefermentuota arbata buvo gyvybiškai svarbus vitamino C šaltinis, mat atšiauriose stepėse ir kalnynuose beveik neaugo žali vaisiai ar daržovės. Panašu, kad Ming ir Ching dinastijos valdininkai X – XI amžiuje gana sėkmingai manipuliavo šiais grėsmingais žmonėmis pasitelkdami būtent arbatos prekybą. Kadangi klajokliai mongolai nepasitikėjo kinų popieriniais pinigais, presuoti arbatžolių briketai dar XI m. e. a. buvo mainomi į mongolų žirgus, vilną, muskusą.
Tang‘ų laikotarpiu valdininkai pirmą kart konstatavo, jog arbata yra būtina kasdieninio raciono dalis (tiek aristokratų, tiek prastuomenės) ir, natūralu, įvedė specialų arbatos mokestį.
Traktatas arba apie arbatos filosofiją
800 mūsų eros metais vienuolis, keliautojas ir mokslininkas Lu Ju sukūrė pirmąjį veikalą apie arbatą Ča Čing (Šventasis arbatos raštas). Lu Ju aprašė įvairius arbatos auginimo apdorojimo ir paruošimo būdus senovės Kinijoje. Mokslininkas įžvelgė sąsają tarp arbatos ceremonijos ir tuo metu paplitusių filosofinių visatos modelių. Lu Ju traktatas susilaukė milžiniško susidomėjimo, jis įgijo daug pasekėju ir netgi tapo imperatoriaus draugu.
Sutrumpinus ir supaprastinus vienas Lu Ju aprašytas arbatos paruošimo būdas atrodytų taip: „Nuraškyk arbatmedžio lapelius saulėtą dieną, tuomet juos kepk ant lygios ugnies, vėjas neturi pūsti. Iškepusius lapelius suberk į popierinį maišą ir leisk ataušti. Kai lapeliai visiškai atšals, juos galima sumalti. Šaltinio vandenį kaitink iki jis tuoj užvirs, pasūdyk. Pripildyk puodelį karšto skysčio, įberk arbatžolių miltelius. Pirmieji du puodeliai bus gardžiausi. Negerk daugiau nei keturių puodelių iškart“.
Prie arbatos…
Tangų dinastijos laikotarpiu įprasta arbatos miltelius presuoti į briketus. Verdant arbatą šiek tiek miltelių būdavo nuskutama į verdantį vandenį. Gėrimas dažniausiai sūdytas druska, kartais skanintas svogūnais, apelsinu, imbieru pipirmėte. Arbata niekad nebūdavo saldinama arba balinama pienu.
Gana populiarūs buvo maži moliniai dubenėliai arba platūs puodeliai. Ir puodelių ir dubenėlių vidus būdavo dengiamas mėlyna glazūra, kad gražiau atsiskleistų žalia gėrimo spalva.
Laikas.lt - įdomus ir gyvas portalas kiekvienam. Mūsų tikslas savo skaitytojams teikti išskirtines naujienas iš viso pasaulio. Čia rasite daugybę patarimų, istorijų bei puikių ir daugelio pamėgtų receptų. Lai kiekviena diena su mumis prasideda iš naujo!
