Archeologų atradimai Ispanijoje atskleidžia šiurpų, tačiau istoriškai reikšmingą geležies amžiaus realybės aspektą. Nauji tyrimai rodo, kad priešo galvų kapojimas, jų konservavimas ir viešas demonstravimas buvo ne pavieniai barbariški epizodai, o plačiai paplitusi ir aiškų socialinį vaidmenį turėjusi praktika. Šie duomenys ne tik papildo žinias apie senovės Ispanijos gyventojų papročius, bet ir padeda geriau suprasti kultūrinius ryšius visoje to meto Europoje.
Archeologai išsiaiškino, kad galvų nukirtimo ritualai ir vieša nukirstų galvų demonstracija geležies amžiuje dabartinės Ispanijos teritorijoje buvo daug labiau paplitę, nei manyta iki šiol. Remiantis žurnale Trabajos de Prehistoria paskelbtu tyrimu, šios žiaurios praktikos buvo būdingos ne tik šiauriniams regionams, bet ir kossetanų bei ilergetų gentims, gyvenusioms gerokai piečiau.
Ritualų mastas ir technika
Mokslininkų komanda iš Autonominio Barselonos universiteto išanalizavo kaukolių liekanas, rastas Olerdolos ir Molí d’Espergolio gyvenvietėse. Bioantropologiniai tyrimai parodė aiškius aštriais įrankiais padarytų pjūvių ir įbrėžimų pėdsakus, atsiradusius mirties momentu arba netrukus po jos.
Ypatingą tyrėjų dėmesį patraukė sudėtingi galvų paruošimo „trofėjams“ metodai. Norint išsaugoti nukirstas galvas, buvo naudojamos natūralios medžiagos: pušų sakai, augaliniai ir gyvūniniai riebalai, vaškas bei aliejai. Ant vienos kaukolės aptikta pėdsakų, rodančių, kad buvo nuožulniai nuimta ne tik galvos, bet ir veido oda – tai itin reta praktika, iki šiol dokumentuota tik Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos teritorijose.
Kai kuriais atvejais į kaukoles buvo įkalami geležiniai vinys, kad galvos būtų tvirtai pritaisomos – greičiausiai prie sienų, stulpų ar specialių konstrukcijų, skirtų demonstravimui.
Simbolika ir socialinė reikšmė
Kaulų fragmentai daugiausia rasti viešosiose erdvėse – prie įėjimo bokštų ar architektūriškai išskirtiniuose pastatuose. Tai rodo, kad nukirstos galvos buvo naudojamos kaip „viešos ekspozicijos“ objektai ir atliko svarbų simbolinį vaidmenį bendruomenės gyvenime.
Dauguma identifikuotų palaikų priklausė jauniems vyrams, maždaug 8–15 metų amžiaus. Kadangi pagrindinė iberų laidojimo tradicija buvo kremacija, tyrėjai daro prielaidą, kad galvų nukirtimo ritualai buvo taikomi ne savo bendruomenės nariams, o karo belaisviams ar priešų atstovams.
Nauji duomenys verčia istorikus iš naujo apibrėžti senosios Europos kultūrines ribas. Ispanijos iberų genčių ritualų panašumas į galų papročius dabartinėje Prancūzijos teritorijoje rodo, kad tarp keltų ir galų pasaulių egzistavo tvirti kultūriniai ryšiai, kurie gerokai peržengė atskirų regionų ir genčių ribas.
Šie atradimai ne tik atskleidžia dramatiškas senovės karo ir ritualų formas, bet ir padeda geriau suprasti, kaip smurtas, bausmė ir simbolinė galia buvo integruoti į ankstyvųjų Europos visuomenių socialinę struktūrą.
