Vietose, kur šiandien stūkso žali Norvegijos šlaitai, dar prieš tūkstantį metų vyko įspūdingos vikingų laidojimo ceremonijos. Jos iki šiol traukia tyrinėtojus, tačiau kartais žemė atskleidžia ne tik senovės istoriją, bet ir žmogiškas dramas, užrašytas ranka.
Būtent taip nutiko Bergeno archeologams, kai jie grįžo į garsųjį Myklebusto pilkapį tikėdamiesi papildyti UNESCO paveldo sąrašą reikalingą medžiagą. Jie nesitikėjo, kad vietoje naujų radinių atras žinutę iš žmogaus, gyvenusio prieš beveik 150 metų.
Tyrinėtojai aptiko stiklinį butelį su laišku, vizitine kortele ir penkiomis monetomis. Ši žinutė buvo palikta 1874 metais jauno archeologo Anderio Lorange, kuris tuomet tik pradėjo savo karjerą ir, kaip paaiškėjo, paliko ne tik mokslinį įrašą, bet ir asmeninį prisilietimą.
Jaunas archeologas ir pirmasis didelis jo atradimas
Kai 1874 metais Bergeno muziejus pirmą kartą paskyrė oficialų archeologą, vos 28 metų Anderis Lorange jau garsėjo kaip entuziastingas tyrinėtojas. Jis buvo žinomas dėl paieškų vikingų vietovėse ir dar šešiolikmetis kasė garsųjį Raknehaugeno pilkapį. Todėl jam buvo patikėta sudėtinga užduotis – ištirti Myklebustgardeno ūkyje esantį įspūdingą laidojimo pilkapį Nordfjordeide.
Šioje vietoje Lorange aptiko įspūdingą radinį – apie 30 metrų ilgio vikingų laivo liekanas. Laivas buvo sudegintas pagal senovinį ritualą, o aplink rasti ginklai, skydai ir kiti įkapių fragmentai. Šis laivas yra didžiausias, rastas visoje Norvegijoje, todėl nenuostabu, kad tyrėjas norėjo įamžinti savo darbą.
Žinutė iš praeities: ką archeologas paslėpė butelyje?
Atliekant šiuolaikinius kasinėjimus netikėtai buvo aptiktas stiklinis butelis. Jame gulėjo trys daiktai: popieriaus lapas su laišku, vizitinė kortelė ir penkios monetos. Tai buvo tarsi laiko kapsulė, palikta tyčia.
Laiške Lorange nurodė, kad pilkapis supiltas ant žuvusių vyrų, palaidotų savo laive kartu su ginklais. Jis pažymėjo kasinėjimų datą, vietą ir tikslą. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad ne visos jo detalės buvo tikslios. Pavyzdžiui, jis nurodė neteisingą skydų skaičių, o svarbiausio radinio, VIII amžiaus bronzinio indo, manoma pavogto iš Airijos vienuolyno, visai nepaminėjo.
Archeologai mano, kad tai rodo šią aplinkybę: nors Lorange buvo oficialus tyrimų vadovas, tikruosius kasimo darbus atliko vietiniai ūkio darbininkai. Jis greičiausiai negavo visos informacijos, kai rašė savo žinutę.
Runų paslaptis, kuri sukėlė šypseną tyrėjams
Dar vienas atradimas buvo mažytė, bet labai paslaptinga detalė: laiško pabaigoje Lorange paliko užrašą runomis. Tikriausiai jis norėjo suteikti pranešimui autentiškumo, tačiau šiuolaikiniams runų ekspertams šis įrašas pasirodė neįveikiamas.
Po ilgo tyrinėjimo paaiškėjo, kad archeologas nemokėjo runų. Jis tiesiog pažodžiui išvertė norimą sakinį pagal vadinamąją anksčiausią runų abėcėlę, manydamas, kad to užteks.
Ši klaidinga runų žinutė šiandien atrodo žaisminga ir žmogiška – ji primena, kad net patys didžiausi ekspertai yra žmonės, kurie klysta, eksperimentuoja ir kartais siekia padaryti įspūdį.
Laiške – ir romantika: slaptas adresatas
Butelyje archeologas paliko ir žinutę, skirtą konkrečiai moteriai. Ant lapo jis užrašė „Emma Gade, mano mergina“. Tai laikoma švelnia ir labai asmeniška pastaba, kurioje atsispindi jo gyvenimo skausmas ir viltys.
Ši meilė buvo tikra – 1877 metais jis ir Emma susituokė. Tačiau tai ne vienintelė moteris, kuriai Lorange paliko panašų laišką. 1939 metais, atliekant pakartotinius Raknehaugeno kasinėjimus, buvo rastas dar vienas jo raštelis, skirtas Ingeborgai Heftye, kuri vėliau ištekėjo už kito.
Tai leidžia suprasti, kad jaunas archeologas mėgo palikti savo gyvenimo ženklus, tarsi tikėdamasis, kad vieną dieną bus išgirstas.
Kas slypi šiame radinyje šiandienai?
Šiuolaikiniai Bergeno universiteto archeologai pabrėžia, kad tokios žinutės yra ne įprasti radiniai, o tikros laiko kapsulės, kurios atskleidžia ir objektyvius istorinius faktus, ir asmenines žmonių istorijas. Lara rašytos pastabos leidžia geriau suprasti XIX amžiaus kasinėjimų metodus, archeologo požiūrį ir net klaidas.
Myklebusto laivas šiandien vėl atgimsta – nuo 2019 metų šio regiono laivadirbiai pastatė tikslų jo modelį, kuris nuleistas į fjordą kaip simbolis vikingų paveldui.
Ir kartu tai yra priminimas, kad net po šimtmečių žemė išsaugo ne tik praeities civilizacijų liekanas, bet ir paprastų žmonių jausmus, žinutes bei bandymus palikti savo vardą istorijoje.
