Astronomai pirmą kartą užfiksavo nepaprastai retą reiškinį – trijų supermasyvių juodųjų bedugnių susidūrimo kursą besijungiančiose galaktikose. Šis procesas vyksta daugiau kaip už milijardo šviesmečių nuo Žemės ir leis tyrėjams geriau suprasti, kaip kartu auga didžiausios galaktikos ir jų centrinės juodosios bedugnės.
Atrasti objektai yra trijų galaktikų sistema, pavadinta J1218/1219+1035, esanti maždaug už 1,2 mlrd. šviesmečių nuo Žemės. Visos trys galaktikos šiuo metu yra susijungimo stadijoje, o jų centruose slypi supermasyvios juodosios bedugnės, kurios laikui bėgant taip pat susilies į vieną milžinišką objektą.
Astronomų skaičiavimais, dvi iš šių galaktikų skiria apie 74 tūkst. šviesmečių, o trečioji yra nutolusi maždaug 316 tūkst. šviesmečių. Palyginimui, Paukščių Tako skersmuo siekia apie 105,7 tūkst. šviesmečių, tad visa ši sistema yra išties milžiniška.
„Tokios trigubai aktyvios galaktikos yra nepaprastai retos, o galimybė užfiksuoti vieną jų susijungimo metu suteikia mums pirmos eilės vietą stebėti, kaip kartu auga masyvios galaktikos ir jų juodosios bedugnės.“
Pasak Emmos Schwartzman, ypatinga šios sistemos savybė yra tai, kad visos trys juodosios bedugnės yra aktyvios radijo diapazone ir išmeta galingas čiurkšles (džetus):
„Stebėdami, kad visos trys juodosios bedugnės šiame „sąvartyne“ yra aktyvios radijo diapazone ir intensyviai skleidžia čiurkšles, mes perkėlėme trigubus aktyvius galaktikų branduolius (AGN) iš teorijos į realybę ir atvėrėme naują langą į supermasyvių juodųjų bedugnių gyvavimo ciklą.“
Sistemos J1218/1219+1035 evoliucija vietiniam kosminiam regionui bus tikra katastrofa. Susijungdamos galaktikos išskirs milžiniškus energijos ir spinduliuotės kiekius, daugybė žvaigždžių bus suardyta arba visiškai sunaikinta. Tačiau šis destruktyvus procesas taps ir naujos struktūros pradžia.
Galiausiai visa sistema susijungs į vieną ypač didelę galaktiką su viena supermasyvia juodąja bedugne centre, sudaryta iš trijų pradinių. Tokie susidūrimai ir susiliejimai Visatoje nėra išimtis – manoma, kad daug didelių galaktikų išaugo būtent per tokius procesus.
Astronomai mano, kad Paukščių Takas per savo egzistavimo laikotarpį, trunkantį keliolika milijardų metų, jau patyrė bent 3–4 reikšmingas kolizijas su kitomis galaktikomis. Ateityje mūsų galaktikos laukia dar daugiau pokyčių:
- Paukščių Takas palaipsniui įsitrauks ir „praris“ kelias aplinkines nykštukines galaktikas, tarp jų – Didįjį ir Mažąjį Magelano debesis.
- Po kelių milijardų metų Paukščių Takas, tikėtina, susidurs ir susilies su Andromedos galaktika, suformuodamas naują, dar didesnę sistemą su dar masyvesne centrine juodąja bedugne.
Įdomu tai, kad iš pradžių tyrėjai manė, jog J1218/1219+1035 sudaro tik dvi galaktikos su dviem supermasyviomis juodosiomis bedugnėmis. Tik atlikus detalesnius stebėjimus ir analizes paaiškėjo, kad sistemoje yra ir trečioji galaktika, o visos trys turi aktyvius branduolius.
Šis atradimas suteikia unikalią galimybę patikrinti teorinius modelius, kurie iki šiol trigubų aktyvių branduolių egzistavimą laikė labiau tikėtinu scenarijumi nei stebimu faktu. Dabar astronomai gali beveik realiu laiku sekti, kaip tokia sistema vystosi, ir geriau suprasti, kaip per kosmologinius laikotarpius auga didžiausios struktūros Visatoje.

