Artėjame prie katastrofos: sužinokite, kas laukia žmonijos per artimiausius dešimtmečius
Naujausi tyrimai rodo, kad žmonija priartėjo prie kritinio taško, kurio pasekmės gali nulemti civilizacijos ateitį ateinančiais šimtmečiais. Žurnale Environmental Research Letters paskelbti rezultatai leidžia daryti niūrią išvadą: žmonių populiacija jau seniai viršijo Žemės gebėjimą tvariai išlaikyti gyvybę, o dabartinis vartojimo ir demografinio augimo modelis stumia pasaulio ekosistemas į vis gilesnę krizę.
Tyrėjų komandai vadovavęs profesorius Corey Bradshaw iš „Flinders University“ atliko išsamią pastarųjų dviejų šimtmečių demografinių duomenų analizę. Išvados griežtos: žmonija šiandien gyvena „į skolą“, gamtos išteklius naudodama gerokai sparčiau, nei planeta pajėgia juos atkurti. Mokslininkų skaičiavimais, išties tvari Žemės populiacija – tokia, kuri galėtų užtikrinti orų gyvenimo lygį neniokojant biosferos – siektų apie 2,5 mlrd. žmonių. Tuo metu dabartinis gyventojų skaičius viršija 8,3 mlrd., todėl per didelio gyventojų skaičiaus ir perteklinio vartojimo mastas, pasak tyrėjų, yra milžiniškas.
Kyla klausimas: kodėl sistema dar nesugriuvo?
Profesorius C. Bradshaw aiškina, kad tokia didžiulė „perteklinė“ populiacija įmanoma tik dėl intensyvaus iškastinio kuro deginimo ir išteklių, kurių gamta nebespėja atkurti, naudojimo. Tai, jo teigimu, tarsi „dūmų uždanga“, ilgą laiką leidusi ignoruoti faktą, kad peržengta vadinamoji aplinkos talpa (carrying capacity). Žemės ūkio mechanizacija, pasaulinė logistika ir pramonė, paremta anglimi bei nafta, leido pamaitinti milijardus žmonių, tačiau tai vyko klimato stabilumo ir biologinės įvairovės sąskaita.
Tyrimas taip pat išryškino reikšmingą, nors ir neraminančią populiacijos dinamikos permainą, įvykusią XX a. viduryje. Ilgus šimtmečius – iki maždaug praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio – gyventojų skaičiaus augimas skatino technologinę pažangą ir inovacijas, o tai savo ruožtu sudarydavo sąlygas dar spartesniam natūraliam prieaugiui. Tai buvo teigiamas grįžtamasis ryšys: daugiau žmonių reiškė daugiau darbo rankų ir daugiau protų, sprendžiančių problemas.
Tačiau apie 1960-uosius, pasak autorių, įvyko staigus lūžis – prasidėjo vadinamoji neigiama demografinė fazė. Nors bendras gyventojų skaičius ir toliau auga, šio augimo tempas nuosekliai mažėja. Tai reiškia, kad kiekvienas papildomas žmogus globaliai sistemai vis rečiau tampa progreso pagreičiu, o vis dažniau – papildoma našta. Tyrime pateikiamos prognozės, kad žmonijos populiacija piką turėtų pasiekti XXI a. 7-ajame arba 8-ajame dešimtmetyje ir stabilizuotis ties 11,7–12,4 mlrd. riba.
Ekologinis pėdsakas ir šiltnamio efektą sukeliančios dujos
Globalios ekologijos specialistams svarbiausia tyrimo išvada – tiesioginis ryšys tarp bendro žmonių skaičiaus ir aplinkos degradacijos. Mokslininkai analizavo, kaip populiacija siejasi su šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis, pasaulinės temperatūros kilimu bei ekologinio pėdsako rodikliais. Nustatyta, kad būtent bendras žmonių skaičius planetoje – net labiau nei vartojimas vienam gyventojui – neigiamos fazės laikotarpiu geriausiai paaiškina aplinkos niokojimo rodiklių svyravimus.
Vienas iš šio darbo bendraautorių buvo biologas profesorius Paul Ehrlich, dešimtmečius perspėjęs apie „populiacijos bombą“. Pasak tyrėjų, nauji duomenys atitinka pačius pesimistiškiausius scenarijus: dabartinė kryptis veda į vis gilesnes krizes. Maisto ir vandens saugumo problemos, drastiškas biologinės įvairovės nykimas bei auganti socialinė nelygybė, jų vertinimu, nėra vien teorinės grėsmės – tai procesai, kurie jau dabar destabilizuoja ištisus pasaulio regionus.
Ar dar įmanoma išvengti blogiausio?
Nors išvados skamba niūriai, publikacijos autoriai pabrėžia, kad galimybių langas dar nėra visiškai užsidaręs, tik sparčiai siaurėja. Norint išvengti globalios katastrofos, būtina iš esmės keisti požiūrį į išteklių – žemės, vandens ir energijos – valdymą. Mokslininkai ragina stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą, siekiant stabilizuoti populiaciją, taip pat reikšmingai mažinti vartojimą aukšto išsivystymo šalyse.
„Mažesnė populiacija ir žemesnis vartojimo lygis duoda geresnius rezultatus ir žmonėms, ir planetai“, – apibendrina profesorius C. Bradshaw.
Pasak jo, didžiausias iššūkis – pasiekti mažesnę populiacijos pusiausvyrą kontroliuotai ir teisingai, o ne per staigų sistemų, palaikančių gyvybę, žlugimą. Tyrėjų teigimu, sprendimai, kuriuos tarptautinė bendruomenė priims per artimiausius du dešimtmečius, gali nulemti, ar ateities kartos gyvens stabilesniame ir saugesniame pasaulyje, ar bus priverstos kovoti dėl išlikimo išsekusioje ir perkaistančioje planetoje.
