Dovilė Raustytė
Šiandien pristatau liūdniausią filmą, kokį tik esu mačiusi. Bent jau nieko liūdnesnio neprisimenu. Kaip sakė viena kolegė, šiam rusų dokumentiniam šedevrui kritikai gieda giesmes. Negalėjau jo praleisti. O jūs turėsite galimybę jį išvysti rugsėjo 26 ir 29 dienomis, Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.
„Antonas čia, šalia“ (rus. Антон тут рядом / angl. Anton’s Right Here), rež. Lyubov Arkus, Rusija, 2012 m., 110 min.
Siužetas: „Kas sakė, kad pragaras negali būti žemėje?“, – klausia viena iš filme kalbėjusių medikių. Filmo veikėjai: režisierė ir autistas berniukas Antonas. Jo mama sužino, kad serga vėžiu ir kad jai gyventi liko ne taip jau daug. Kur dėti Antoną, kuris likęs vienas, savimi tikrai nepasirūpins. Antono tėvas gyvena 12 kv. m. bendrabučio kambarėlyje, tad pas jį berniukui vietos nėra. Gyvenimo internate prielaida – tai tas pats, kas pasirašyti sutikimą tapti vaistų prifarširuota daržove. Psichiatrinė ligoninė? Atsakymas, ko gero, taip pat aiškus. Filmo režisierė ieškodama paralelių tarp savęs ir nelaimingojo Antono ima globoti tiek jį, tiek jo mamą. Moteris varsto įvairiausių įstaigų duris tol, kol suranda optimaliausią variantą, taip įleisdama bent mažą ruoželį šviesos į tamsų filmo veikėjų pasaulį.
Pliusai: žavi filmo režisierės užsispyrimas, nueitas kelias, kad šis filmas turėtų geriausią, kokia tik įmanoma, pabaigą. Itin įdomus aspektas: nepamiršdama, kad tai filmas, Lyubov Arkus visus laurus už išspręstą situaciją atiduoda kamerai. Jei ne ji, pasak režisierės, ne tik šio filmo nebūtų buvę, bet ir Antono istorija neturėtų atomazgos. Dar vienas, labai svarbus pliusas – suvokimas, kad pasaulyje yra ne tik daug nelaimingų žmonių, bet ir vienas kitas geras.
Minusai: filmo pabaigoje truputį pritrūko detalesnio situacijos paaiškinimo. Labai nenoriu prasitarti, kaip filmas baigėsi. Kadangi tai dokumentika, svarbios visos detalės. Faktas, kad taip atsitiko ir taškas, ne visada guodžia smalsų žiūrovą.
Rinkis šį filmą, jei šiandien nesinori kažko lengvo ir nuotaikingo, esi pasiruošęs neeiliniams išgyvenimams. Žinoma, stiprūs nervai žiūrint filmą irgi nepakenks. Pastebėjimas, neprivalu būti dokumentinio kino gerbėju, kad sudomintų ši juosta.
Nuogirdos: šniurkščiojimai tiek iš vyrų, tiek iš moterų pusės. Sulaikyti ašaras kai kuriose filmo vietose išties sunku.
Įdomus faktas: filmo režisierė Lyubov Arkus yra žinoma kino kritikė ir vieno žinomiausių Rusijos žurnalų apie kiną „Seance“ redaktorė. Tai jos debiutinis darbas, pradėtas filmuoti po to, kai minėtą leidinio redakciją pasiekė nepaprasta paauglio autisto rašyta esė pavadinimu „Žmonės“. Jos autorius buvo Antonas. Filmas kūriamas buvo beveik 7 metus.
Įvertinimas (iš 5 balų): 5.
