Net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose galima įžvelgti šviesiąją pusę. 2032 m. Mėnulis ją gali turėti visiškai tiesiogine prasme – jei į jį atsitrenks maždaug 60 metrų skersmens asteroidas.
Tokio įvykio tikimybė vis dar nedidelė – apie 4 procentus, tačiau jos jokiu būdu negalima laikyti nereikšminga.
Mokslininkai jau dabar svarsto du scenarijus: blogąjį ir gerąjį. Blogasis reikštų padidėjusią riziką Žemės palydovams ir meteorų srautą, galintį paliesti didelę planetos dalį. Gerasis – unikali, galbūt vienintelė per gyvenimą pasitaikanti proga išsamiai ištirti artimiausio mūsų kosminio kaimyno geologiją, seisminį aktyvumą ir cheminę sudėtį.
Asteroidas 2024 YR4 ir smūgio galia
Naujoje Tsinghua universiteto mokslininko Yifan He ir jo kolegų studijoje, paskelbtoje kaip išankstinis mokslinis darbas arXiv duomenų bazėje, galimas smūgis nagrinėjamas iš „šviesiosios pusės“ – kokią milžinišką mokslinę naudą jis galėtų suteikti, jei vis dėlto įvyktų.
Prognozuojama, kad 2032 m. gruodžio 22 d. asteroidas 2024 YR4 turės apie 4 procentų tikimybę atsitrenkti į Mėnulį. Jei tai nutiktų, smūgio metu išsiskirtų tiek energijos, tarsi į mūsų palydovą būtų smogta vidutinio galingumo termobranduoliniu ginklu.
Teigiama, kad šis smūgis būtų maždaug šešiais eilės laipsniais galingesnis už paskutinį didesnį Mėnulio paviršiaus smūgį, užfiksuotą 2013 m., kai į Mėnulį pataikė gerokai mažesnis meteoroidas.
Jeigu asteroidas iš tiesų pataikytų, tai taptų išskirtine dovana mokslininkams, tiriantiems didelės energijos smūgių procesus. Šiuo metu tokios situacijos dažniausiai analizuojamos kompiuteriniais modeliais, o realaus smūgio stebėjimas suteiktų duomenų, kurių kitaip gauti praktiškai neįmanoma.
Kas vyktų smūgio metu?
Smūgis išgarintų uolienas ir sukurtų plazmą, o pats reiškinys būtų aiškiai matomas Ramiojo vandenyno regiono gyventojams, nes tuo metu ten būtų naktis.
Net ir praėjus kelioms dienoms po smūgio, susidaręs išsilydžiusių uolienų telkinys vis dar vėstų. Tai leistų infraraudonųjų spindulių teleskopams, pavyzdžiui, Jameso Webbo kosminiam teleskopui, sukaupti gausybę duomenų apie vėsimo procesą ir detaliau suprasti, kaip Mėnulyje formuojasi krateriai.
Skaičiavimai rodo, kad smūgis suformuotų maždaug 1 kilometro skersmens ir 150–260 metrų gylio kraterį, kurio centre susidarytų apie 100 metrų storio išsilydžiusių uolienų sluoksnis. Palyginus šio kraterio dydį su kitais Mėnulio paviršiuje esančiais krateriais, būtų galima tiksliau atkurti Mėnulio bombardavimo istoriją.
Mėnulio drebėjimai ir vidinės sandaros tyrimai
Smūgio banga taip pat sukeltų visuotinio masto Mėnulio „drebėjimą“, kurio stiprumas siektų apie 5,0 balo. Tai būtų stipriausias seismometrais kada nors Mėnulyje užfiksuotas mėnulaikis drebėjimas.
Per artimiausius metus į Mėnulį planuojama sugrąžinti daugiau mokslinės įrangos, todėl iki 2032 m. jo paviršius turėtų būti gerokai tankiau padengtas seismometrais ir kitais prietaisais. Stebint, kaip po smūgio sklinda seisminės bangos, būtų galima gauti naujos informacijos apie Mėnulio gelmių sandarą ir sudėtį – ir tam nereikėtų jokių dirbtinių sprogdinimų.
Mėnulio uolienos kris į Žemę
Dar viena itin svarbi mokslinė grandis – smūgio metu į kosmosą išmestas ir vėliau į Žemę sugrįšiantis nuolaužų debesis. Skaičiuojama, kad iki 400 kilogramų šių nuolaužų galėtų išgyventi skrydį per atmosferą ir pasiekti Žemės paviršių. Iš esmės tai reikštų „nemokamą“ didelio masto Mėnulio uolienų pargabenimo misiją, net jei mėginiai būtų stipriai apdegę dėl atmosferos kaitros.
Skaičiavimai taip pat rodo, kad intensyviausios „meteorų audros“ metu, maždaug per 2032-ųjų Kalėdas, į mūsų atmosferą gali kristi iki 20 milijonų meteorų per valandą. Didžioji jų dalis, ypač „pirmaujančiame“ Žemės disko krašte, būtų matoma plika akimi. Tarp jų galėtų būti ir maždaug 100–400 ryškių bolidų (didesnių meteorų) per valandą.
Pavojai Žemei ir palydovams
Vis dėlto toks įspūdingas reginys turėtų ir tamsiąją pusę. Minėti 400 kilogramų meteorų turi kažkur nukristi, o modeliai rodo, kad didžiausia tikimybė tenka Pietų Amerikos, Šiaurės Afrikos ir Arabijos pusiasalio regionams.
Nors tai nėra tankiausiai apgyvendintos pasaulio vietovės, keli kilogramai kosminės uolienos, nukritę ant tokio miesto kaip Dubajus, galėtų pridaryti žalos. Dar rimtesnė problema – pavojus Žemę juosiantiems palydovų megažvaigždynams, kurie šiandien atlieka itin svarbų vaidmenį navigacijos ir interneto ryšio paslaugoms.
Tokio masto reiškinys galėtų paskatinti vadinamąjį Kesslerio sindromą – grandininę susidūrimų reakciją, kai palydovų nuolaužos sunaikina vis daugiau objektų orbitoje. Kraštutiniu atveju tai galėtų per kelerius metus sužlugdyti didelę dalį orbitinių tinklų ir ilgam laikui smarkiai apsunkinti saugių skrydžių į kosmosą galimybes.
Ar reikėtų asteroidą nukreipti?
Dėl šių rizikų kai kurios kosmoso agentūros jau svarsto galimybę surengti misiją, kuri pakeistų asteroido 2024 YR4 trajektoriją ir neleistų jam atsitrenkti į Mėnulį. Kol kas tokie planai nėra galutinai patvirtinti.
Be to, pats smūgis nėra neišvengiamas – tikimybė siekia vos 4 procentus. Tai nėra tokia menka „astronominė“ galimybė kaip loterijos laimėjimas, bet ir ne tokia didelė, kaip tikimybė stalo žaidime išridenti maksimalų rezultatą.
Jei per ateinančius metus ši tikimybė didės, žmonijai teks priimti sudėtingą sprendimą: ar verta dėti pastangas asteroidui nukreipti? Jei nuspręsime tai padaryti, prarasime unikalią progą atlikti daugybę nepaprastai įdomių tyrimų. Tačiau kartu galbūt apsaugosime reikšmingą dalį orbitinės infrastruktūros ir, tikėtina, išvengsime realios grėsmės žmonėms Žemėje.
