Žemės atmosfera slepia reiškinius, kurių iš paviršiaus nematome. Tik nedaugelis jų atsiskleidžia akims, o dar rečiau juos pavyksta užfiksuoti. Liepos trečiąją 2025 metų dieną NASA astronautė Nichole Ayers, vykdydama įprastą atmosferos stebėjimą iš Tarptautinės kosminės stoties, netyčia tapo ypatingo reiškinio liudininke.
Ji buvo įsitikinusi, kad nufotografavo įprastą vadinamąjį „sprite“ efektą, tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad tai buvo daug retesnis ir daug įspūdingesnis gamtos reiškinys, tai vadinamasis milžiniškas „džasas“. Šis reiškinys primena milžinišką elektros tiltą, jungiantį perkūnijos debesis su aukštesniais atmosferos sluoksniais.
Paprastai jis prasideda maždaug dvidešimties kilometrų aukštyje, ties debesų viršūnėmis, ir gali išsiplėsti net iki šimto kilometrų. Skirtingai nei „sprite“ efektai, kurie matomi apie aštuoniasdešimties kilometrų aukštyje ir yra tarsi žaibų šalutinis produktas, milžiniški „džesai“ aktyviai perneša elektros krūvį tiesiai iš debesų į jonosferą.
Tai reiškia, kad jie atlieka kur kas svarbesnį vaidmenį atmosferos energetikoje nei dauguma anksčiau tyrinėtų reiškinių. Tokį reiškinį pavyksta užfiksuoti itin retai. Dažniausiai tai būna atsitiktinumas, kai keleiviai naktiniuose skrydžiuose pamato neįprastą švytėjimą arba kai specialios kameros stebi perkūnijas nuo Žemės paviršiaus.
Todėl astronautės padaryta nuotrauka iš kosmoso yra itin vertinga mokslui. Ji suteikia galimybę pažvelgti į reiškinį iš naujos perspektyvos ir praturtina mūsų žinias apie tai, kas vyksta atmosferoje virš perkūnijų.
Šiuos tyrimus papildo projektas „Spritacular“, kurį remia NASA. Jame dalyvauja šimtai entuziastų iš viso pasaulio. Iki šiol net 388 savanoriai iš 21 šalies pateikė beveik keturis šimtus stebėjimų apie įvairius šviesos reiškinius atmosferoje.
Tai rodo, kokia svarbi gali būti paprastų žmonių pagalba mokslui, nes profesionalai dažnai nepastebi to, ką entuziastai užfiksuoja tinkamu laiku tinkamoje vietoje.
Virš perkūnijos debesų vyksta tikras šviesų spektaklis. Be „sprite“ efektų ir minėtų milžiniškų „džetų“, mokslininkai fiksuoja ir kitų formų reiškinius. Pavyzdžiui, vadinamuosius elfus, kurie atrodo kaip švytintys žiedai aukščiausiuose atmosferos sluoksniuose.
Taip pat egzistuoja mėlynieji srautai, tai šviesos spinduliai, kylantys aukštyn tiesiai iš perkūnijos debesų. Visi šie reiškiniai padeda geriau suprasti, kaip perkūnijos energija paveikia aukštesnius atmosferos sluoksnius. Vis dėlto daugelis jų savybių vis dar lieka paslaptimi.
Kodėl šis atradimas svarbus?
Astronautės N. Ayers užfiksuotas reiškinys yra ne tik gražus gamtos reginys. Jis parodo, kaip svarbi gali būti bendradarbiavimo tarp profesionalių mokslininkų ir mėgėjų stebėtojų galia.
Dažnai būtent entuziastai, keliaujantys lėktuvais, plaukiantys laivais ar net stebintys dangų iš savo kiemo, užfiksuoja tai, kas kitaip liktų nepastebėta.
Nors vienas atvejis dar nepakeičia viso mūsų supratimo apie atmosferą, kiekvienas toks pastebėjimas prideda naują detalę prie bendro paveikslo. Kiekviena nauja nuotrauka ar įrašas priartina mus prie tikslesnio supratimo, kaip mūsų planeta tvarkosi su milžiniška elektros energija, kuri kaupiasi perkūnijų metu.
Šis netikėtas atradimas primena, kad gamta dar slepia daug paslapčių. Kartais jos atsiskleidžia pačiais netikėčiausiais momentais. Žemės atmosfera yra gyvas ir nuolat besikeičiantis pasaulis, pilnas šviesų, energijos ir paslaptingų reiškinių. Astronautės padaryta nuotrauka yra dar vienas žingsnis į priekį bandant suprasti šiuos įspūdingus procesus.
