JAV mokslininkai iš NASA Reaktyvinio judėjimo geofizinės laboratorijos žurnale „Geophysical Research Letters“ savo publikacijoje pasauliui pasiuntė tokią žinutę: paskutiniais duomenimis, Žemės skersmens svyravimas per metus neviršija 0,1 mm (tokio storio yra žmogaus plaukas).
Toks planetos skersmens pokytis nėra reikšmingas, ir mūsų gimtoji planetos skersmuo išlieka stabilus. Tačiau taip neatrodė XIX a. mokslininkams. Jie buvo įsitikinę priešingai: niekas negali būti tikras, jog pilnėjanti mūsų planetos „talija“ laikui bėgant nesukels planetos sprogimo.
Būtent taip samprotavo mokslininkai XIX a. pradžioje. Tuomet hipotezę apie Žemės pūtimąsi buvo iškėlę geologai. Jie netgi buvo nustatę eksponensinį Žemės skersmens dėsnį. Remiantis jų hipoteze, Žemės skersmuo kasmet padidėja 2 cm. Hipotezės šalininkai argumentavo tuo, jog žemynai pasižymi savybe judėti, o tai vyksta neva dėl Žemės plutos plėtimosi, kurį, savo ruožtu, sukelia Žemės branduolio plėtimasis.
Žemės pūtimosi teorijoje buvo kalbama ne apie šiaip pulsavimą, o apie reikšmingą Žemės išmatavimų didėjimą ir galimus didelio masto pokyčius Žemės paviršiuje. Plėtimosi teorijos šalininkai buvo linkę manyti, jog patys žemynai iš tikrųjų nejuda – tai Žemė „pučiasi“ nelyginant balionas. Dėl to kadaise egzistavęs superžemynas suskilo į smulkesnius žemynus, o šie tolsta vieni nuo kitų.
Pirmiesiems šios teorijos kritikams pavyko įrodyti štai ką: esminiai teorijos trūkumai yra, pirmiausia – visiškas galimų plėtimosi mechanizmo ir jo priežasčių nesuvokimas, antra – net ir nedidelio masto Žemės susitraukimas (15-20 proc.) iššauktų žymų planetos tankio padidėjimą, kas, savo ruožtu, sukeltų milžinišką slėgį Žemės rutulio centrinėse srityse.
Žemės pūtimasis turėjo atrodyti maždaug taip:
©cirota.ru
Žemės plėtimosi hipotezę savo darbe „Ar Žemei gresia Fajetono lemtis?“ savitai nagrinėja šios teorijos entuziastas Andrejus Skliarovas. Remdamasis duomenimis, kurių požymių aptinkama ir įvairių tautų mitologijoje (pavyzdžiui, Afganistano gyventojų protėvių padavimuose bylojama, jog pirmasis žmogus Ijma tris kartus su 300 žiemų pertraukomis didino Žemę pasitelkęs kažkokią mistinę galią; Indijos ir Tibeto išminčių knygose sakoma, jog „po didžių darbų, Žemė nusimetė Tris Senuosius Luobus ir pasidengė septyniais naujais), A. Skliarovas nustatė tikslius Žemės plėtimosi parametrus (1,53 karto), taip pat aprašė, kokiu būdu visi moksliniai (geologiniai, klimatiniai, paleomagnetiniai) duomenys įsikomponuoja į Žemės plėtimosi teorijos teiginius ir įrodo, jog toks geologinės Žemės raidos scenarijus galėtų būti įmanomas.
Kita vertus, iš kur mūsų protėviai galėjo žinoti, kad Žemė plečiasi (juk to pamatyti akimis neįmanoma)? Laimei, šiandien Žemės plėtimosi teorija moksline nebelaikoma.
Orbitinių palydovų GRACE sukaupti naujausi tyrimų duomenys leido tiksliai įvertinti Žemės plutos judėjimo greitį ir Žemės gravitaciją. Žemės išmatavimams buvo panaudoti lazeriniai įrenginiai: orbitinis palydovas į Žemės paviršių siųsdavo lazerio spindulį, kurį atspindėdavo ant Žemės paviršiaus sumontuotas specialus imtuvas. Pagal gautus duomenis mokslininkai apskaičiavo tikslius atstumus, o vėliau – ir Žemės skersmens pokyčių dinamiką.
„Šiuo metu Žemė tikrai nesiplečia, – nuramino NASA geofizikai. – Tiesa, yra tam tikrų įtarimų, jog gali būti teisinga Žemės susitraukimo teorija. Tačiau tam reikia papildomų duomenų.“
.jpg){kind=small}
