Atleisti kitiems dažnai būna sudėtinga, tačiau dar sunkiau žmonėms yra atleisti patiems sau. Daugelis ilgai kankinasi dėl padarytų klaidų, jaučia gėdą ar kaltę, net jei praėjo daug metų. Naujausi tyrimai atskleidžia, kodėl savęs atleidimas yra toks sudėtingas procesas ir kodėl jis reikalauja daug daugiau nei paprastas bandymas „paleisti praeitį“.
Paaiškėjo, kad savęs atleidimas yra ilgalaikė kelionė, susijusi su emocijomis, vertybėmis, atsakomybės jausmu ir gebėjimu susitaikyti su savo ribotumais. Flinderso universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kuris buvo publikuotas žurnale „Self and Identity“. Jie išanalizavo aštuoniasdešimties žmonių asmenines patirtis, susijusias su kaltės ir gėdos išgyvenimais.
Buvo lyginami tie, kuriems pavyko atleisti sau, su tais, kurie vis dar jautėsi įstrigę praeities klaidose. Pastebėta, kad žmonės, negalintys atleisti sau, dažnai prisimindavo įvykį taip ryškiai, lyg jis būtų nutikęs vakar, nors iš tikrųjų jis galėjo įvykti prieš daugelį metų. Jie nuolat pergyvendavo situaciją iš naujo, jausdavo stiprią kaltę, gėdą, apgailestavimą ir savęs kaltinimą.
Atleidimas sau nėra paprastas paleidimas
Psichologijos profesorė Lydia Woodyatt paaiškino, kad savęs atleidimas yra daug sudėtingesnis nei paprastas „užmiršimas“. Žmonės, kuriems pavyko atleisti sau, vis dar prisimindavo savo klaidas, tačiau šios mintys nebekėlė tokių stiprių emocijų ir nebevaldė jų gyvenimo. Jie priimdavo savo ribotumus, pripažindavo, kad tuo metu neturėjo visų žinių ar patirties, ir sąmoningai nukreipdavo dėmesį į ateitį. Toks požiūris leido jiems gyventi pagal savo vertybes ir atgauti emocinę pusiausvyrą.
Tyrimas taip pat parodė, kad sunkiausia atleisti sau yra tiems, kurie jaučiasi nuvylę artimą žmogų, tai partnerį, draugą ar vaiką. Dar sudėtingiau tiems, kurie patys buvo aukos, tačiau vis tiek jautė atsakomybę už situaciją. Tai parodo, kad savęs atleidimas nėra tik tiems, kurie objektyviai padarė klaidą. Kartais kaltės ir gėdos jausmai kyla net tada, kai žmogus neturėjo jokios galimybės kontroliuoti įvykių.
Emocijos kaip kelrodė
Profesorė Woodyatt pabrėžė, kad emocijos yra tarsi užuomina, kuri padeda smegenims išspręsti moralinę žalą. Kai žmogų kamuoja gėda, kaltė ar savęs smerkimas, tai dažnai susiję su grėsmėmis psichologiniams poreikiams, tokiems kaip savarankiškumas, priklausymo jausmas ar vertybių laikymasis. Savęs atleidimas tampa moralinės žalos taisymu, tai žmogus ne tik susigrąžina savo tapatybę, bet ir atgauna gebėjimą gyventi pagal savo moralinius įsitikinimus.
Tyrimas parodė, kad savęs atleidimas nėra vienkartinis sprendimas. Tai procesas, kuris reikalauja laiko, apmąstymų ir dažnai kitų žmonių paramos. Padėti sau galima tik suvokiant, iš kur kyla kaltės ar gėdos jausmas, ir palaipsniui atkuriant savo moralinį identitetą. Profesoriaus teigimu, vien pasakyti žmogui „nejausk gėdos, tai ne tavo kaltė“ nėra veiksminga. Reikia suprasti gilumines priežastis ir dirbti su vidiniais poreikiais.
Platesnis pritaikymas
Tyrime dalyvavusi kriminologė Melissa de Vel-Palumbo pažymėjo, kad tokios įžvalgos yra vertingos ne tik psichologijoje, bet ir kriminologijoje. Supratimas, kaip žmonės išgyvena kaltę ir atsakomybę, padeda geriau suprasti nusikalstamo elgesio šaknis bei galimus reabilitacijos būdus.
Tyrėjai pabrėžė, kad jie rėmėsi tikromis žmonių istorijomis, kai kurie pasakojimai siekė net kelis dešimtmečius, todėl pavyko atskleisti, kaip ilgai gali išlikti savęs kaltinimo jausmai. Savęs atleidimas yra vienas svarbiausių žingsnių siekiant emocinės sveikatos, tačiau tai nėra lengvas procesas. Žmonės, kurie sugeba sau atleisti, išmoksta gyventi su praeitimi, bet neleidžia jai valdyti savo dabarties.
Jie priima savo klaidas, atpažįsta ribotumus ir atsigręžia į ateitį. Tuo tarpu tie, kurie lieka įstrigę kaltėje, dažnai gyvena su nuolatiniais skausmingais prisiminimais. Nauji tyrimai parodė, kad savęs atleidimas yra ilgas procesas, reikalaujantis kantrybės, savistabos ir dažnai aplinkinių pagalbos. Tai moralinės žalos taisymas, kuris padeda žmogui atgauti savivertę, psichologinę pusiausvyrą ir galimybę gyventi pagal savo vertybes.
