Ieva Stankūnaitė
Šiuo metu kino teatruose rodomas ir tarptautinį kino festivalį atidaręs Mindaugo Survilos filmas „Stebuklų laukas“ – maža užuomina šiuolaikinei visuomenei apie jos uždarumą.
Dauguma iš mūsų nė nenutuokiame, kas ištikrųjų vyksta taip vadinamų savartynų bendruomenėje. „Esame skaitę daug straipsnių, kad savartynuose gyvena nusikaltėliai, žmonės ten valgo tai, ko nevalgo net šunys ir dar daug kitų istorijų, iš kurių tikrieji šiukšlynų gyventojai tik juokiasi,” – pasakojo M.Survila informacinės paskaitos metu Skalvijos kino centre.
Kartu su socialių mokslų daktare Donata Petružyte jis dalinosi įdomiais faktais ne tik apie Kariotiškių savartyną kaip šiukšlių išmetimo vietą, bet apie šiukšlių rinkimo kultūrą – kaip pasaulinį reiškinį.
Trys tiesos apie savartyno bendruomenes:
1. Visi didieji Lietuvos miestai turi savo analogiškas savartyno bendruomenes. Egzistuoja tikrai ne tik visiems žinomas Kariotiškių savartynas, kuriame gyvena žmonės. Donata ir Mindaugas patys įsitikino, jog tai pasikartojantis reiškinys. Įdomu tai, jog pačios vietos bendruomenės nenutuokia apie vieni kitų egzistavimą: „Mindaugas parodė Kauno savartyne dirbantiems žmonėms filmuotą medžiagą iš Vilniaus savartyno ir jie su didžiule nuostaba bei susidomėjimu stebėjosi, kad ten lygiai tokie patys nameliai kaip pas juos, net namelių užraktai yra identiški ir pan.,” – įspūdžiais dalinosi Donata.
2. Savartynų bendruomenės egzistuoja visame pasaulyje. Galime drąsiai paneigti gandus, jog savartynų bendruomenės atsiranda ir egzistuoja tik neturtingose, ekonomiškai silpnose ir besivystančiose šalyse. Priešingai, jos formuojasi net ir pačiose turtingiausiose šalyse ir atlieka pakankamai svarbų vaidmenį visoje visuomenėje.
3. Atliekų rinkėjai egzistuoja nuo pat antikos laikų. Šis reiškinys būdingas kiekvienai civilizacijai pradedant senovės Kinija, kur surinktos gatvėse išmatos buvo parduodamos ūkininkams, ir baigiant vakarų šalių bendruomene, kur atliekų rinkimas laikomas tam tikru gyvenimo būdu.
Kokie būna atliekų rinkėjai?
Šį gyvenimo būdą pasirinkę žmonės, kaip ir kiekviena bendruomenė, yra skirstomi į tipus. Visų pirma yra savartynuose atliekas renkantys žmonės ir miesto gatvių konteinerius nagrinėjantys asmenys. Jie dar skirstomi į grupes pagal renkamų atliekų panaudojimą (KAM jie renka šiukšles). Vieni jas renka asmeniniam vartojimui, maistui, būsto statybai ir pan., o kiti atliekas panaudoja kaip pajamų šaltinį – jas parduoda (aliuminis, geresnės kokybės daiktai ir kt.). Nuo senovės laikų prie atliekų rinkėjų buvo priskiriami ir tokie žmonės, kurie gatvėse rinkdavo popierių, plėšdavo kapus dėl rūbų ar net ieškodavo kapinėse kaulų perpardavimui.
Savartyno šiukšlių rinkėjas uždirba daugiau nei vidutinis Lietuvos gyventojas?
Donata pabrėžia, kad labai svarbu skirti du savartyno bendruomenės tipus: žmones, kurie atvažiuoja traukiniais ir autobusais į savartyną dieną dirbti ir žmones, kurie ne tik renka šiukšles, bet čia ir gyvena.
Preliminariais skaičiavimais per dieną atliekų rinkimas gali atnešti nuo 100 lt, o jei pasiseka – ir dvigubai daugiau. Tad kodėl savartyno gyventojai glaudžiasi lūšnose ir milijonų kišenėse tikrai nesinešioja? Skirtumas tas, kad kasdien atvykstantys dirbti žmonės dirba reguliariai, kasdien ir jų tikslas yra užsidirbti kuo daugiau pinigų. Sklando gandas, kad yra veikėjų, kurie kadaise dirbo atliekų rinkėjais, o dabar iš to pasistatę namus ir prisipirkę automobilių. O tie, kurie pastoviai gyvena šiukšlynuose, dirba vidutiniškai vieną dieną per savaitę, likusias dienas – tiesiog ilsisi. Todėl ir neuždirba tokių didelių sumų. Deja, ne paslaptis, kad labai daug pajamų jie išleidžia ir alkoholiui…
„Dumpster diving“ – ekologinių idėjų išpažinimas?
Kalbant jau apie šiuolaikinę visuomenę, o ypatingai apie jaunimą, vartojama tokia frazė kaip „dumpster diving“ (iš anglų kalbos nardymas konteineriuose). Tai tokia dalis bendruomenės, kuri atliekų rinkimą iš konteinerių laiko ekologiškumo skatinimu. Jie tai daro dažniausiai ne priversti skurdo ar bado, bet remdamiesi tam tikromis savo filosofinėmis idėjomis. Jie nepalaiko šiuolaikinių prekybos centrų (ypatingai skandinavijos ir vakarų šalyse), kuomet į konteinerius išmetamas dar nesugedęs ir pilnai vartojimui tinkamas maistas.
