Atradimas Egėjo jūroje: Graikijos pakrantėje aptiktas nuskendęs uostas su sudėtinga struktūra

Archeologo darbas – net ir kasinėjimų kontekste – neapsiriboja vien žemės sluoksnių tyrinėjimu. Neretu atveju ne mažiau svarbūs tampa ir darbai po vandeniu. Būtent tokios paieškos Graikijoje leido mokslininkams atrasti tūkstančius metų po jūros paviršiumi slėptas istorijos detales. Tyrinėdami antikinio Asinės miesto apylinkes, jie praplėtė žinias apie senovės uostų veikimą ir nustebo, kokia išvystyta jūrinė infrastruktūra Viduržemio jūros regione buvo jau prieš maždaug du tūkstančius metų.

Atradimas padarytas sekliose Argolidės įlankos vandenyse, netoli šiuolaikinės gyvenvietės Tolo. Jūros dugne čia aptiktas platus uosto kompleksas, siejamas su Asine – miestu, kurio ilga ir permaininga istorija siekia Mikėnų laikus, o gal net dar ankstesnius periodus. Vieta pasirinkta neatsitiktinai: natūraliai nuo bangavimo apsaugota pakrantė ir strategiškai patogi padėtis šimtmečiais pavertė šį tašką svarbiu prekybos ir karinių judėjimų centru.

Pirmieji ženklai, rodantys galimą nuskendusios infrastruktūros egzistavimą, pasirodė dar prieš kelerius metus, tačiau tik naujausios tyrimų kampanijos leido geriau suprasti radinio pobūdį. Archeologai nustatė, kad tai, kas iš pradžių atrodė kaip chaotiškai suverstos akmenų sankaupos, iš tikrųjų yra didelės dirbtinai suformuotos uosto platformos liekanos. Ši konstrukcija buvo pagrindas krantinėms ir prieplaukoms, kurios leido švartuotis laivams ir vykdyti krovos darbus.

Ypač įdomu tai, kad uostas, panašu, nebuvo tik paprasta prieplauka. Tyrimai atskleidė struktūrų, primenančių patalpas ar sandėlius, pėdsakus – tai leidžia manyti, jog čia veikė sudėtingas infrastruktūros kompleksas, galėjęs aptarnauti intensyvų prekybinį srautą. Darbų metu rasta amforų šukių, keramikos fragmentų ir kitų artefaktų, kurie turėtų padėti tiksliau nustatyti uosto naudojimo laikotarpį bei jo ekonominę reikšmę.

Naujausios analizės rodo, kad dalis konstrukcijų galėjo būti suformuotos Romos laikotarpiu, nors pati teritorija buvo naudojama gerokai anksčiau. Tikėtina, kad uostas ne kartą buvo perstatomas ir modernizuojamas, o tai liudija jo ilgalaikę svarbą. Laikui bėgant prie pirminių akmeninių pamatų, kaip spėjama, buvo pridedami mediniai elementai, skirti prailginti visos konstrukcijos tarnavimo laiką.

Tyrėjų komanda pasitelkė šiuolaikines technologijas, įskaitant fotogrametriją, kad sukurtų detalius 3D vietovės modelius. Tai suteikė galimybę analizuoti uosto planą ir struktūras nereikalaujant nuolatinio darbo po vandeniu. Vienoje 16 kvadratinių metrų ploto perkasų archeologai užfiksavo konstrukcijų fragmentus, kurie gali būti ypač svarbūs siekiant suprasti viso komplekso organizaciją.

Vienas didžiausių klausimų išlieka tas pats: kodėl uostas atsidūrė po vandeniu. Mokslininkai įvardija kelias galimas priežastis – jūros lygio pokyčius, seisminį aktyvumą ir palaipsnį sausumos sėdimą. Egėjo jūros regione tokie procesai istorijoje kartojosi ne kartą, paskandindami ne vieną senovinę gyvenvietę ar uosto statinius. Nors nemažai paslapčių dar neatskleista, viena aišku: Egėjo jūros dugnas vis dar slepia išskirtinius praeities liudijimus.

Šaltinis: „HeritageDaily“