Nauji archeologiniai ir antropologiniai tyrimai vis dažniau rodo, kad priešistorinės bendruomenės buvo kur kas įvairesnės ir lankstesnės, nei ilgą laiką manyta.
Sensacingas radinys Vengrijoje – akmens amžiaus moters kapas, įrengtas pagal vyrišką laidojimo tradiciją – verčia iš naujo permąstyti lyčių vaidmenis neolite ir griauna įsišaknijusius stereotipus apie „griežtai patriarchalinę“ senovę.
Unikali akmens amžiaus moters laidojimo vieta Vengrijoje
Antropologų teigimu, akmens amžiaus bendruomenės galėjo būti gerokai tolerantiškesnės lyčių vaidmenų atžvilgiu, nei iki šiol manyta. Tyrinėdami senovines kapavietes Vengrijoje, mokslininkai nustatė, kad kai kurios moterys gyvenime atliko tradiciškai „vyriškomis“ laikytas funkcijas, o po mirties buvo laidojamos pagal vyrišką ritualą – sulaukdavo tokių pačių pagarbos ženklų kaip ir vyrai.
Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro komanda išanalizavo 125 skeletus iš neolitinių kapinynų Vengrijoje. Dauguma palaikų atitiko to meto laidojimo normas: vyrai paprastai buvo guldomi ant dešiniojo šono, šalia paliekant akmeninius darbo įrankius, o moterys – ant kairiojo šono, su kriauklių papuošalais.
Vis dėlto Polgar-Čošžalomo gyvenvietėje (apie 4800 m. pr. Kr.) aptiktas išskirtinis atvejis suardė nusistovėjusias schemas. Vyresnio amžiaus moters skeletas buvo palaidotas laikantis „vyriško kanono“: kūnas paguldytas vyriškai būdingu būdu, o greta rasti nupoliruoti akmeniniai darbo įrankiai. Tai buvo vienintelė moteris visame tirtame kapinyne, kurios kape aptiktas toks įkapių rinkinys.
Kaulų analizė atskleidė ir galimas jos gyvenimo būdo ypatybes. Specifiniai pakitimai ant kojų pirštų kaulų leidžia manyti, kad ši moteris dažnai klūpėdavo ir ilgai išbūdavo atsirėmusi į kelius. Toks kūno padėties „pėdsakas“ kauluose buvo būdingas išimtinai vyrams, siejamiems su tam tikrais darbais ar apeigomis. Todėl tyrėjai daro prielaidą, kad ji priklausė „vyriškai“ socialinei grupei ir atliko veiklas, kurios toje bendruomenėje buvo priskiriamos vyrams.
Sudėtingos tapatybės akmens amžiuje
Mokslininkų teigimu, tyrimo rezultatai rodo vadinamąjį „vietinį lankstumą“ lyčių vaidmenų atžvilgiu. Nors neolitinė visuomenė apskritai buvo griežtai struktūruota pagal lytį, kai kuriose bendruomenėse galėjo egzistuoti individualios išimtys, kai žmogaus socialinis vaidmuo peržengdavo įprastas ribas.
Tyrėjų manymu, tai liudija, jog priešistorės žmonės jau suvokė tapatybės sudėtingumą: moterys galėjo prisiimti su vyrais siejamas pareigas, o vyrai – atlikti tradiciškai „moteriškomis“ laikytas funkcijas. Laidojimo ritualai tokiems asmenims, tikėtina, atspindėjo ne tiek biologinę lytį, kiek jų socialinį statusą ir gyvenime atliktą veiklą.
Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad nemaža dalis tiek vyrų, tiek moterų palaikų turėjo spondiliozės – stuburo nusidėvėjimo – požymių. Šiandien tokio pobūdžio traumos neretai pasitaiko profesionaliems sportininkams, pavyzdžiui, irkluotojams, metikams ar gimnastams. Tai leidžia daryti išvadą, kad abiejų lyčių atstovai akmens amžiaus bendruomenėse dirbo fiziškai sunkų darbą, reikalaujantį jėgos ir didelės ištvermės.
Šios išvados papildo platesnį vaizdą apie priešistorines visuomenes: jos nebuvo vienalytės ar sustabarėjusios, o gebėjo prisitaikyti ir pripažinti skirtingus socialinius vaidmenis – net jei jie nesutapo su tuo metu įprastomis lyčių normomis.
