2022 metais, vykdydami povandeninius tyrimus netoli Havajų archipelago, mokslininkai aptiko netikėtą radinį, nustebinusį net ir patyrusius tyrėjus. Šis atradimas dar kartą parodė, kiek daug paslapčių ir neatrastų reiškinių slypi po vandenyno paviršiumi.
Prieš trejus metus povandeninio aparato kameros vandenyno dugne užfiksavo darinį, stulbinamai primenantį grįstą kelią. Atradimo akimirka buvo transliuojama tiesiogiai, o tyrėjų reakcijos užfiksuotos vaizdo įraše, kuris vėliau paplito internete.
„Jūs juokaujate? Tai beprotybė“, – sušuko vienas mokslininkų, kai kamera pervažiavo virš idealiai lygių plokščių paviršiaus.
Ši struktūra atrodė neįprastai taisyklinga: paviršius buvo lygus, suskirstytas į aiškius segmentus, tarsi būtų išgrįstas geltonomis trinkelėmis. Asociacijos su legenda apie Atlantidą, prarastą jūros gelmėse, kilo akimirksniu. Tačiau buvo viena esminė problema – pagal mitus Atlantida turėjo būti Atlanto, o ne Ramiajame vandenyne.
Kas iš tikrųjų buvo atrasta?
Iš pirmo žvilgsnio darinys labai priminė žmogaus sukurtą grindinį, tačiau jokių senovės civilizacijos pėdsakų ten neaptikta. Paaiškėjo, kad šis „kelias“ yra sustingęs magmos srautas, suskilinėjęs į plokštes.
Karšta povandeninio ugnikalnio lava, susilietusi su šaltu jūros vandeniu, staiga suyra ir suskyla, sudarydama nuolaužas, kurios vėliau sulimpa į masyvius sluoksnius. Vėlesni kaitimo ir vėsimo ciklai sukuria didžiules terminio įtempio jėgas. Būtent jos lemia beveik stačiakampes, dažnai maždaug 90 laipsnių kampu susikertančias įskilas, dėl kurių uoliena ima priminti plytas ar trinkeles.
Šiuo atveju gamta sukūrė neįprastai taisyklingų formų struktūrą, iš tiesų labai panašią į grįstą kelią.
Mokslinė atradimo reikšmė
Netoli Havajų aptikta vadinamoji „Atlantidos kelio“ struktūra yra svarbi ne tik kaip įspūdingas reginys. Tokie vulkaniniai dariniai padeda geriau suprasti regiono vulkaninę istoriją, vandenyno dugno formavimosi procesus ir sąlygas, kuriomis atsiranda giliavandenės ekosistemos.
Tokios struktūros tampa buveine daugybei organizmų. Gilumų gyvūnai prisitvirtina prie uolų, slepiasi plyšiuose, naudojasi porėtu paviršiumi maisto paieškoms. Šia prasme šis „kelias“ tampa savotišku gyvybės centru, egzistuojančiu toli nuo saulės šviesos ir paviršinių ekosistemų.
Be to, ši „povandeninio kelio“ istorija pabrėžia, kokia didelė yra mūsų nežinojimo apie vandenynų gelmes apimtis. Okeano atradimų lygos ir Bostono universiteto skaičiavimais, vizualiai ištirta tik apie 0,0006–0,001 % gilaus vandenyno dugno – maždaug 3823 kvadratiniai kilometrai. Palyginimui, tai dukart mažesnis plotas nei mažiausios Ukrainos srities – Černivcių.
2025 metais žurnale „Science Advances“ publikuotas tyrimas parodė, kad dauguma vizualinių duomenų apie vandenyno dugną gaunama tik iš kelių šalių – daugiausia JAV, Japonijos ir Naujosios Zelandijos – ir dažniausiai apima jų teritorinius vandenis. Nors atvirasis vandenynas sudaro 58 % viso vandenyno paviršiaus, jam tenka tik apie 19 % visų mokslinių panėrimų. Toks netolygus tyrimų pasiskirstymas smarkiai riboja mūsų supratimą apie tolimų regionų geologiją ir biologinę įvairovę.
Šiame kontekste ypač svarbūs tampa ir kiti pastarųjų metų moksliniai atradimai, atskleidžiantys, kaip greitai gamta reaguoja į žmogaus veiklą. Nauji tyrimai parodė, kad žmogaus veikla – ypač masinis paukščių lesinimas ir svetimų augalų platinimas – sukėlė sparčius evoliucinius pokyčius Anos kolibriams. Skirtingai nuo daugumos laukinių gyvūnų, jų populiacija ir paplitimo arealas plečiasi, o snapo forma per pastarąjį šimtmetį pastebimai pakito.
Taip pat paaiškėjo, kad tradiciniai gabių vaikų auklėjimo metodai gali būti žalingi. Vietoj to, kad padėtų atskleisti talentą, jie neretai jį slopina, trukdo natūraliai vystytis gebėjimams ir silpnina vidinę motyvaciją. Tai dar kartą primena, jog tiek gamtą, tiek žmogų pažįstame gerokai mažiau, nei esame linkę manyti.
