Viešojoje erdvėje netylant diskusijoms apie antrąją pensijų pakopą, vis daugiau žmonių ima svarstyti, ar verta keisti kaupimo kryptį ir kokių pasekmių tai gali turėti. Dalis gyventojų domisi galimybe pereiti į trečiąją pakopą, tačiau kartu kyla nemažai klausimų – ypač apie mokesčius, lengvatas ir galimus finansinius praradimus.
Valstybinė mokesčių inspekcija atkreipia dėmesį, kad sprendimai dėl kaupimo formos gali turėti labai skirtingas mokestines pasekmes, priklausomai nuo konkrečios situacijos. Svarbiausi veiksniai – ar buvo naudojamasi gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvata, kokiu pagrindu lėšos išsiimamos ir kiek metų liko iki pensinio amžiaus.
Norint suprasti skirtumus, pirmiausia verta prisiminti, kaip apskritai veikia trys pakopos. Pirmoji – tai „Sodros“ sistema, kurioje pensija kaupiama per socialinio draudimo stažą. Antroji pakopa – papildomas kaupimas fonduose, kai dalis atlyginimo (3 proc.) pervedama į fondą, o valstybė papildomai prisideda 1,5 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio. Trečioji pakopa – visiškai savanoriška: žmogus pats sprendžia, kada, kiek ir ar apskritai kaupti.
Būtent šis lankstumas dažnai ir vilioja. Socialiniuose tinkluose netrūksta svarstymų, kad III pakopa suteikia daugiau laisvės nei II. Kai kurie gyventojai klausia, ar įmanoma iš antros pakopos sukauptas lėšas perkelti į trečiąją ir taip jas „atsiimti“ anksčiau. Kiti dalijasi patirtimis apie investicinius svyravimus ar galimus nuostolius.
Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija (LIPFA) pabrėžia, kad II ir III pakopos nėra viena kitos pakaitalas. Finansiškai, jei tikslas – senatvės pensija, antroji pakopa dažniausiai išlieka palankesnė, nes prie gyventojo įmokų prisideda ir valstybė, o administravimo mokesčiai paprastai mažesni (iki 0,5 proc. nuo turto). Trečiojoje pakopoje įmokas moka tik pats žmogus, o kai kurių fondų mokesčiai gali siekti iki 1,5 proc., kas ilgainiui turi reikšmės galutinei sumai.
Kita vertus, III pakopa išsiskiria galimybe lanksčiau disponuoti lėšomis. Tačiau ši laisvė susijusi ir su mokestiniais niuansais. VMI primena, kad įmokos į III pakopos fondus gali būti deklaruojamos kaip pajamas mažinančios išlaidos – taip susigrąžinama dalis GPM. Vis dėlto, jei žmogus nutraukia sutartį anksčiau nei po penkerių metų ir iki pensinio amžiaus lieka daugiau nei penkeri metai, įmokoms, kurioms buvo taikyta lengvata, gali būti pritaikytas 15 proc. GPM tarifas.
Svarbu atskirti įmokas nuo investicinio prieaugio. Net jei žmogus kaupdamas nesinaudojo GPM lengvata, pelno dalis (t. y. suma, viršijanti įmokas) laikoma apmokestinamosiomis pajamomis. Nuo 2026 m. sausio 1 d. tokios pajamos iki 12 vidutinių darbo užmokesčių bus apmokestinamos 15 proc. tarifu, o viršijanti dalis – taikant 20, 25 ar 32 proc. tarifus, priklausomai nuo sumos.
Tuo metu išmokos iš II pakopos, gautos įstatymo nustatyta tvarka – sulaukus pensinio ar priešpensinio amžiaus, taip pat dėl sveikatos būklės – gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamos. Tokia pati tvarka bus taikoma ir pereinamuoju laikotarpiu nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2027 m. gruodžio 31 d., jei žmogus nuspręs nutraukti dalyvavimą kaupime.
Taigi svarstant, ar verta keisti kaupimo strategiją, neužtenka vertinti vien tik fondų grąžos ar lankstumo. Reikia įvertinti ir mokesčių aspektus, galimas lengvatas bei tai, ar sprendimas bus priimtas artėjant pensiniam amžiui, ar dar turint daug metų iki jo. Galutinė nauda ar nuostolis gali priklausyti ne nuo pačios pakopos pavadinimo, o nuo konkrečių sąlygų ir individualios situacijos.
