Šiandien švenčiama Tarptautinė teatro diena ir jos proga siūlome paskaityti „Menų faktūros” parengtą intervius su aktoriumi Dariumi Gumausku.
Jau kelis mėnesius apsistatę tuščiais degtinės buteliais jie sodina žiūrovus prie stalo ir siūlo gerti už žmogų. Oskaro Koršunovo spektaklio „Dugne” veikėjai ne tuščiažodžiauja, o kalba kone filosofinių traktatų vertomis frazėmis. Artėjant Teatro dienai į klausimus apie pastarąjį spektaklį ir teatro vaidmenį šiandieniniame gyvenime trumpai, bet konkrečiai atsako OKT aktorius ir Aktorius „Dugne” Darius Gumauskas.
Savo kelią profesionalioje scenoje pradėjote nuo Aktoriaus vaidmens Eimunto Nekrošiaus „Hamlete”, vėliau sekė Valia – „rusiškasis Hamletas” Oskaro Koršunovo spektaklyje „Vaidinant auką”, o tada šio režisieriaus „Hamlete” vaidinote Laertą. Neseniai pasirodė ir spektaklis „Dugne”, kurio finalas – tai būtent Jūsų kuriamo Aktoriaus deklamuojami Hamleto monologai. Jūsų aktorinis kelias ryškiai pažymėtas „Hamleto” ženklu.
Jūs čia gražiai suvedėt, bet aišku, kad tai atsitiktinumai. O jeigu iš to susideda kažkokia linija – irgi įdomu.
Su Oskaro Koršunovo spektakliu „Dugne” dirbote pakankamai ilgai, net ir netradicinėse erdvėse. Kaip vertinate tokį repeticijų procesą? Kiek spektaklio vizija išsipildė ir kiek finalinis variantas ją pakoregavo?
Tos erdvės dažniausiai būdavo viešbučių konferencijų salės, o kartais autobuso „galiorka” su stalu. Antrą klausimo dalį adresuočiau režisieriui, prie vizijų galiu prisidėti tik nuojautom.
Jūsų Aktoriaus vaidmuo išskirtinis viso spektaklio „Dugne” kontekste. Konstantynas Borkowskis recenzijoje rašo: „Visuotinio siautėjimo pauzėse Gumauskas – Aktorius, meistriškai manipuliuodamas jo personažą atitinkančia skulptūrine mimika, dėsto orgijos atmosferai kontrastuojančią menininko, nužudžiusio savyje kūrėją, temą.”, Ridas Viskauskas savo straipsnyje suabejoja, ar Jūsų Aktorius tiktai „personažas”. Kaip vertinate tokias interpretacijas?
Jie, teoretikai, mąsto apie tai, ką mato, sutinka arba nesutinka. Aš nedrįstu kalbėti tokiomos kategorijomis. Niekaip nesuprantu, kodėl kaimynė, lipdama laiptais, mane aplojo, o čia…
Kultūrinėje spaudoje yra atsiradę nuomonių, jog Oskaro Koršnovo spektaklis „Dugne” – tai tarsi prieš jį statyto „Hamleto” epilogas. Kaip Jūs pats reaguojate į tokias interpretacijas?
„Dugną” repetuodami gastroliavome su „Hamletu” – kaip tai galėjo neveikti?
Ką galėtumėte išskirti iš praėjusių metų teatrinių įvykių kaip labiausiai Jums įsiminusį?
Agniaus Jankevičiaus „Prakeikta meilė” Lietuvos rusų dramos teatre. Man pačiam tai labai artima ir asmeniška medžiaga, atsispindi laikmetis, kuriame augau, „užkabina”, kad visa tai girdi originalo kalba. Taip pat labai geri ir talentingi aktoriai. Man pasirodė, kad šis spektaklis be konkurencijos ryškiausias teatrinis įvykis praėjusiais metais Lietuvoje.
Ar galėtumėte apibrėžti, kokia šiandien turėtų būti teatro misija?
Kartais norisi teatrui pasakyti: „Drąsiau, drambly”, – bet pats tai vietoj stoviu.
Šiandien teatrinėje erdvėje kyla nemažai diskusijų dėl teatro kritikos vaidmens. Ko Jūs, kaip aktorius, tikitės iš jos?
Studijų metais turėjome tokį tarptautinį projektą pagal Dantės „Pragarą” Jaunimo teatre. Vaidinau Vergilijų. Egmontas Jansonas „7 meno dienose” parašė, kad kopijuoju pavargusį Stalkerį. Žinoma, pasiklausinėjau, kas tas Stalkeris. Taip kritikas atverė jaunam žmogui Tarkovskį. Nieko aš nesitikiu, jie ir patys supranta, koks galingas yra žodis.
Kaip vertinate aktoriaus profesiją – jos laikinumą ir riziką?
Šitoj šaly nėra vietos senukams. Gal pasiguosiu kokiam draugui.
Didžiąją dalį savo vaidmenų sukūrėte nevalstybiniame Oskaro Koršunovo teatre. Nesvarstėte galimybės dirbti pagal etatą valstybiniame teatre?
Į šį klausimą galėčiau atsakyti gavęs konkretų pasiūlymą.
Kaip vertinate nevyriausybinių teatrų situaciją? Ar tikitės kokių permainų?
Aš labiau norėčiau, kad Lietuvoj būtų šilta visus metus.
Nuotr. iš spektaklio „Vaidinant auką”/OKT
.gif){kind=small}
