Kai kurios demencijos formos gali būti susijusios ne tik su centrine nervų sistema – jos gali net neprasidėti smegenyse.
Sisteminė daugiau nei 200 tyrimų apžvalga parodė, kad net trečdalis visų demencijos atvejų gali būti siejami su ligomis, kurios vystosi ne smegenyse. Skaičiuojama, kad tai sudaro beveik 19 milijonų demencijos atvejų visame pasaulyje.
Šie rezultatai papildo vis gausėjančius įrodymus, jog egzistuoja daug skirtingų demencijos potipių ir kad ne visos demencijos formos būtinai prasideda smegenyse. Vis daugiau duomenų rodo, kad tam tikros periferinės (t. y. kitų organų ir audinių) ligos gali prisidėti prie pažintinių funkcijų silpnėjimo.
Naujausioje pasaulinėje apžvalgoje, kurią atliko Sun Yat-sen universiteto (Kinija) mokslininkai, remdamiesi daugelio šalių duomenimis, išskirta net 16 galimų demencijos riziką didinančių „kaltininkų“.
Penki periferiniai sutrikimai, kurie stipriausiai siejosi su padidėjusia demencijos rizika, buvo šie:
- dantenų (periodonto) ligos;
- lėtinės kepenų ligos (įskaitant cirozę);
- klausos praradimas;
- regėjimo sutrikimai;
- 2 tipo cukrinis diabetas.
Šiek tiek silpnesnės, bet vis tiek reikšmingos sąsajos nustatytos tarp demencijos ir šių susirgimų: osteoartrito, lėtinių inkstų ligų, širdies ir kraujagyslių ligų, lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL), taip pat imuninės kilmės uždegiminių ligų, tokių kaip išsėtinė sklerozė ar uždegiminės žarnyno ligos.
Nors apžvalga neįrodo priežastinio ryšio, autoriai pažymi, kad rezultatai rodo „galimybę mažinti demencijos atvejų skaičių aktyviai užkertant kelią periferinėms ligoms“.
Demencijos atvejų kaitos nuo 1990 iki 2021 m. ir pasiskirstymo pagal amžiaus grupes aprašyme išskiriamos šios grupės: jutimo (klausos ir regos) sutrikimai, periodonto ligos, kepenų cirozė ir kitos lėtinės kepenų ligos, 2 tipo cukrinis diabetas, lėtinės inkstų ligos, osteoartritas, LOPL, imuniniais mechanizmais sukeltos uždegiminės ligos.
Paskutinių metų tyrimai vis aiškiau rodo, kad demencija glaudžiai susijusi su įvairiais periferiniais sveikatos sutrikimais: staigiais gliukozės kiekio kraujyje svyravimais, 2 tipo cukriniu diabetu, klausos ir regėjimo problemomis, žarnyno uždegimu, dantenų ligomis ir kt.
Pradiniai duomenys leidžia manyti, kad tam tikros intervencijos gali turėti tiesioginės įtakos demencijos rizikai. Pavyzdžiui, klausos aparatai gali padėti sulėtinti pažintinių funkcijų blogėjimą ir sumažinti demencijos išsivystymo tikimybę, o tinkamai gydoma kepenų cirozė daliai pacientų gali padėti išvengti pažinimo sutrikimų.
Be to, kai kurie vaistai, skirti 2 tipo diabeto ir kitiems insulino apykaitos sutrikimams gydyti, kaip rodo tyrimai, gali netikėtai veikti ir smegenis – prisidėti prie geresnės kognityvinės sveikatos.
Mokslininkai dar tiksliai nežino, kodėl demencija taip glaudžiai siejasi su periferinėmis ligomis ir kodėl vienos ligos gydymas kartais gali pagerinti ir smegenų būklę. Vis dėlto šios sąsajos jau laikomos ypač svarbia tyrimų kryptimi.
Nors smegenys dažnai vaizduojamos kaip tarsi apsaugotas „dramblio kaulo bokštas“, nuo likusio kūno atskirtas kraujo ir smegenų barjeru, jos nuolat sąveikauja su periferiniais organais. Ši sąveika pasirodo esanti gerokai sudėtingesnė, nei manyta anksčiau.
Atsižvelgiant į smegenų ir žarnyno, smegenų ir kaulų, smegenų ir imuninės sistemos ašis, taip pat ryšius su kepenimis, širdimi, inkstais, oda, riebaliniu audiniu, limfine sistema ir raumenimis, tampa vis sunkiau smegenų ligas nagrinėti izoliuotai nuo viso organizmo.
Kinijos mokslininkų atlikta sisteminė apžvalga iš pradžių apėmė 26 dažnas periferines ligas, kurios anksčiau buvo siejamos su didesne demencijos rizika. Tačiau metaanalizė parodė, kad 10 iš jų šiame tyrime neturėjo statistiškai reikšmingos sąsajos su demencija. Tarp jų buvo hipertenzija, nutukimas, padidėjęs cholesterolio kiekis, depresija ir skydliaukės ligos.
Apibendrindami autoriai pabrėžė, kad šie rezultatai „iliustruoja daugiadimensinę demencijos naštą, susijusią su plačiu periferinių ligų spektru, ir išryškina periferinių organų funkcijos svarbą smegenų sveikatai bei galimybę taikyti šių ligų prevenciją ir gydymą siekiant sumažinti augančią demencijos naštą“.
Jeigu šios išvados pasitvirtins, gali paaiškėti, kodėl daug iki šiol kurtų demencijos vaistų, nukreiptų vien į patologinius procesus smegenyse, klinikiniuose tyrimuose dažnai nepasiteisindavo. Gali būti, kad ilgai gyvavusi prielaida, jog pažintinių funkcijų blogėjimas visuomet prasideda smegenyse, dalį tyrimų nukreipė ne ta kryptimi.
2022 m. Toronto universiteto (Kanada) neuromokslininkas Donaldas Weaveris aprašė naują Alzheimerio ligos sampratą: jo ir kitų laboratorijų darbai vis labiau leidžia ją laikyti pirmiausia imuninės sistemos sutrikimu. Kadangi imuninė sistema veikia visame kūne, jos pažeidimas galėtų paaiškinti ir labai įvairius, daugelį organų apimančius demencijos simptomus.
Kiti mokslininkai siūlo dar vieną teoriją – kad demencija iš esmės yra medžiagų apykaitos sutrikimas, kylantis dėl sutrikusios energijos gamybos ląstelėse. Toks sisteminis pažeidimas galėtų lemti platų ir sudėtingą simptomų spektrą.
Net jei demencijos procesai iš tiesų prasideda centrinėje nervų sistemoje, apibrėžti ją vien kaip neurologinę ligą, regis, yra pernelyg siaura. Akivaizdu, kad smegenų sveikata yra neatsiejama nuo viso kūno būklės.
Jokia smegenų sistema nėra „sala“, atskirta nuo likusio organizmo.
