Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje pasirodęs galimos atakos prieš Japoniją planas šokiravo ne tik regioninius stebėtojus, bet ir Vakarų šalis. Prokremliškas kanalas „Kronika voennaja“ paviešino išsamią analizę, kurioje nurodoma, kokiais taikiniais, kokiomis priemonėmis ir kokia seka galėtų būti įvykdytas puolimas prieš Japonijos teritoriją.
Tai pirmas kartas, kai viešai aptariamas toks detalus karinę intervenciją vaizduojantis scenarijus. Planas, paremtas karinių analitikų išvadomis, skamba ne kaip teorinė pratybų versija, o kaip konkretus žingsnis, skirtas parodyti Maskvos karinį pasirengimą bei nepasitenkinimą Japonijos ir JAV kariniu bendradarbiavimu.
Kai kurių ekspertų nuomone, tai dar vienas įrodymas, jog Rusija toliau eskaluoja globalinę įtampą ir siūlo alternatyvų agresyvios politikos modelį Azijos–Ramiojo vandenyno regione.
Strateginis spaudimas Japonijai
Publikacijoje aiškiai pažymima, kad pagrindinė grėsmė, kurią Rusija mato regione, o tai Japonijoje dislokuotos JAV priešraketinės ir raketinės sistemos, kurios, pasak Maskvos, esą „tiesiogiai kelia pavojų Rusijos suverenitetui Tolimuosiuose Rytuose“.
Tarp jų ir amerikiečių tiekiami „MRC Typhon“ kompleksai, galintys smogti taikiniams daugiau kaip už 2 000 kilometrų.
Japonijos pačios kuriama gynybinė infrastruktūra, pavyzdžiui „Type 12“ raketų sistemos, taip pat vertinamos kaip dalis bendros prieš Rusiją nukreiptos strategijos. Rusija teigia, kad šios priemonės stiprina „agresyvią JAV įtaką regione“ ir todėl esą būtina „iš anksto neutralizuoti“ galimas grėsmes.
Pirmasis smūgis
Pasak paskelbto plano, pirmasis žingsnis būtų nutaikytas į Japonijos priešraketinę ir oro gynybos infrastruktūrą. Tai apimtų „Patriot PAC-3“ sistemas, kurios šiuo metu saugo keletą Japonijos teritorijų. Išvardinti tikslūs taikiniai Hakodate, Iruma ir Gifu miestuose.
Rusijos analitikai paskaičiavo, kad tam reikėtų nuo 25 iki 45 raketų „Ch-101“ arba „Iskander“ kiekvienai bazei. Jei būtų pasitelktos „Kindžal“ hipergarsinės raketos, jų reikėtų mažiau, nuo 10 iki 12.
Tuo pačiu metu vyktų išplėstinė radarų sistema sunaikinimo operacija, kuri užkirstų kelią Japonijai laiku aptikti ir reaguoti į puolimą.
Antroji fazė
Antrame etape dėmesys būtų sutelktas į Japonijos karines jūrų bazes – svarbiausius karinės galios centrus regione. Atakos objektai yra Maizuru ir Ominato bazės. Kiekvienam šiam tikslui, anot paskaičiavimų, Rusija skirtų 20–25 „Kalibr“ tipo raketas.
Šie smūgiai turėtų atimti iš Japonijos galimybę veikti regione jūrų pajėgomis, o taip pat apriboti amerikiečių karinį buvimą, nes šios bazės naudojamos bendrai.
Trečiasis etapas
Galutinis žingsnis – ekonominio ir karinio potencialo paralizavimas per atakas prieš stambias laivų statyklas. „Mitsubishi“ gamyklos Nagasakyje, Kobe, Shimonosekyje ir Jokohamoje – pagrindiniai taikiniai.
Pasak ataskaitos, šie objektai yra ne tik Japonijos jūrinės galios stuburas, bet ir neatsiejama JAV karinių tiekimo grandinės dalis.
Numatoma, kad šiame etape būtų panaudota dar daugiau raketų – iki 250 „Ch-101“. Operacijose taip pat galėtų būti įtraukti „Kindžal“, jei reikėtų atlikti ypač greitus ir taiklius smūgius.
Japonija ir sąjungininkai reaguoja tyliai, bet budriai
Nors Tokijas oficialiai nekomentavo paviešintų planų, Japonijos gynybos ministerijos atstovai neoficialiai pripažino, kad tokio pobūdžio publikacijos vertinamos labai rimtai. Stebima, ar tai tik propagandinis triukas, ar signalas apie galimus realius pasiruošimus.
JAV savo ruožtu, kaip Japonijos sąjungininkė, išreiškė paramą ir pasiūlė papildomas saugumo konsultacijas. NATO taip pat stebi situaciją, nes Japonija turi statusą kaip glaudžiai bendradarbiaujanti partnerė.
Nauja eskalacijos fazė?
Analitikai sutaria, kad tokie planai, net jei jie dar tik popieriuje, rodo Rusijos agresyvios politikos kryptį. Po invazijos į Ukrainą, Maskva bando išplėsti įtaką ne tik Europoje, bet ir Azijos–Ramiojo vandenyno regione.
Viešas grasinimas Japonijai nėra tik simbolinis, tai geopolitinis spaudimas, kuris turi rimtų pasekmių saugumui. Kita vertus, paviešintas scenarijus parodo ir pačios Rusijos supratimą apie tai, kad karo pobūdis keičiasi.
Reikia ne tik fizinių pajėgų, bet ir informacinių, psichologinių ir hibridinių priemonių, kad būtų galima laimėti įtakos kovą. Ir šis dokumentas, regis, yra būtent to pavyzdys.
