Kai žmogus suvokia, jog jo gyvenimas artėja prie pabaigos, reakcijos būna labai skirtingos. Vieni šį faktą priima ramiai ir susitaikę, kiti išgyvena baimę ar nerimą dėl artimųjų. Šiame etape dauguma supranta, kad svarbiausia gyvenime yra meilė ir santykiai, o ne pinigai ar turtai.
Daugelis sako, kad paskutinės jų gyvenimo savaitės buvo pačios prasmingiausios, nes jos buvo praleistos su mylimais žmonėmis. Paliatyvioji pagalba leidžia paskutinį laiką nugyventi oriai ir ramiai, net jei tas laikas trumpas. Tokie momentai tampa vertingais prisiminimais tiek pačiam žmogui, tiek jo artimiesiems.
Buvęs Didžiosios Britanijos rūmų tarnas Polas Burelis atskleidė, kaip karalienė Elžbieta II reagavo, sužinojusi apie savo vėžio diagnozę 2021 metais. Jos atsakymas buvo paprastas ir orus, tai „Na, išties gaila.“ Karalienė, kuriai tuo metu buvo 95 metai, vylėsi sulaukti savo jubiliejaus ir prašė gydytojų padėti jai išgyventi iki tos dienos.
Kiek man dar liko laiko?
Pirmasis klausimas, kurį žmonės dažniausiai užduoda išgirdę diagnozę, yra apie laiką. Jie nori žinoti, ar spės pamatyti artėjančias šventes, ar sulauks svarbių gyvenimo akimirkų. Kai kurie ligoniai prašo surengti Kalėdas anksčiau, kad galėtų švęsti jas su šeima, kiti laukia anūkų gimimo ar kitų svarbių įvykių.
Tačiau gydytojai sako, kad tiksliai nuspėti, kiek laiko žmogui liko, beveik neįmanoma. Vieni gyvena ilgiau, nei tikėtasi, kiti iškeliauja anksčiau. Todėl dauguma specialistų vengia skaičiais išreikštų prognozių ir skatina sutelkti dėmesį į tai, kaip prasmingai praleisti kiekvieną likusią dieną.
Aš nenoriu žinoti
Kai kurie žmonės sąmoningai atsisako sužinoti savo diagnozės detales. Tai jų būdas apsisaugoti nuo baimės ir išlaikyti kasdienybės iliuziją. Tokia reakcija nėra neįprasta, ji padeda išlikti ramiems, net kai situacija sudėtinga.
Gydytojai stengiasi tokius žmones palaikyti, nekalbėti apie ligą daugiau, nei jie nori. Kartais tai yra vienintelis būdas, kaip žmogus gali išlikti stiprus iki pat galo, leisdamas sau tikėti, kad viskas vis dar gerai.
Kas bus su mano šeima?
Artėjant gyvenimo pabaigai daugelis žmonių labiausiai nerimauja dėl savo artimųjų. Jie pradeda tvarkyti dokumentus, rašo laiškus, ruošia nurodymus, kad šeimai būtų lengviau po jų mirties. Kiti prašo patarimo, kaip pranešti vaikams ar anūkams apie būsimą išėjimą.
Šis rūpestis rodo gilų žmogiškumą ir meilę, tai norą apsaugoti savo šeimą net tada, kai jų pačių jau nebebus. Dažnai tokie pasiruošimai tampa paskutine dovana artimiesiems, paliekant jiems ramybę ir aiškumą.
Kodėl tai nutiko man?
Pyktis ir bejėgiškumas yra natūralios emocijos, kai žmogus susiduria su neišgydoma liga. Kai kurie kaltina likimą ar Dievą, kiti jaučia apmaudą dėl savo gyvenimo įpročių. Net tie, kurie gyveno dorai, jaučiasi nusivylę, nes negali suprasti, kodėl būtent jie turi kentėti.
Terapija, pokalbiai su psichologais ar dvasininkais padeda žmonėms rasti atsakymus ir susitaikyti su tuo, kas vyksta. Priėmimas suteikia ramybę ir padeda paskutines dienas paversti ne baimės, o vidinės stiprybės laikotarpiu.
Aš bijau mirties
Baimė prieš mirtį yra pati žmogiškiausia emocija. Žmonės bijo skausmo, nežinomybės ar to, kad bus sąmoningi paskutinėmis akimirkomis. Tačiau paliatyviosios pagalbos tikslas yra užtikrinti orią, ramią ir be kančios pabaigą.
Dažnai ligoniai, kurie bijojo hospiso ar slaugos namų, vėliau pripažįsta, kad ten patyrė šilumą, rūpestį ir ramybę. Mirtis, kaip sako gydytojai, nebūtinai turi būti tragiška, ji gali tapti akimirka, kai žmogus pagaliau atranda taiką ir dėkingumą už gyvenimą.
