Prie mažyčių „Lofto“ durų laukiau nuo 20 val, įeiti pavyko maždaug 20:30. Masė žmonių kantriai laukė savo eilės vidun, arčiau Alinos Orlovos ir jos instrumentalistų trio.
Mokėk, kiek tik nori
Ko gi visiems jiems penktadienio vakarą prireikė saugumu negarsėjančiame sostinės naujamiestyje, kur įsikūręs kol kas vis dar paslaptingas, menkai pažįstamas, save „menų fabriku“ vadinantis „Loftas“? O taip, Alina. Tačiau juk Alinos koncertai Vilniuje, kad ir kaip dažnai ji koncertuotų Rytuose ar Vakaruose, nėra retenybė. Kodėl žmonių ypač daug būtent šį spalio pirmosios vakarą?
Atsakymas labai pragmatiškas: pinigai. Alina, o tiksliau, jos kuratorių komanda, puikiai žino šios atlikėjos vertę ir įprastai bilieto kainos nenuleidžia žemiau 30 Lt. Šįkart buvo kitaip: patys klausytojai galėjo nuspręsti, kiek jie nori susimokėti už koncertą, o retas kuris buvo linkęs permokėti. Į „aukų dėžutę“ įmetu savo dešimtinę, kur jau gulėjo kalnas tokių pat ir laukiu, ką šįkart Alina bus paruošusi. Prisiminus ankstesnių atlikėjos koncertų bažnyčiose (Šv. Kotrynos, Šv. Jonų) patirtį, lūkesčiai buvo dideli.
„Ji ir vėl tai padarė“
Po koncerto norėjosi sakyti tai, kas paryškintomis raidėmis parašyta šio skyrelio pavadinime. Atrodo, kad Alina su kiekvienu pasirodymu išnaudoja dalį erdvės tobulėjimui, kurią būna pasilikusi nuo praėjusio karto. Kadaise, maždaug 2007-aisiais ji dainavo tuomet daug kam keistu balsu ir akomponavo sau viena pianinu. Atrodė, kad prie tokios muzikos galima derinti viską pradedant trikampiu baigiant būgnų lėkštėmis. Galiausiai prie Alinos nedrąsiai prisijungė muzikantų komanda, o dabartiniame karjeros etape, kai jai talkina smuikininkas (nepakeičiamasis Simas, kuris nėra naujas grupės narys, nors nusikirpęs plaukus, toks ir atrodo), violončelininkas ir perkusininkas/gitaristas, muzikantai ne tik taikosi prie Alinos pianino, bet pradeda šėlti. Lo-fi kompiuteriniai garsai ar begėdiškai fonograminis, bet į naująją dainą (sukurtą pagal Puškino eilėraštį) puikiai įsiliejantis gitaros solo, yra grupės skambesio naujovės, kurios, susiliejusios su dramatiškais styginiais ir, atrodo, dar stipresniu Alinos balsu, sudaro pritrenkiančią visumą. Prisiminkite, kaip buvo atlikta „Twinkle Twinkle Little Star“ – muzika užpildė kiekvieną nei lubų aukščiu, nei sienų pločiu negalinčio pasiskųsti „Lofto“ kampelį. Muzikantų įsijautimas į kūrybą buvo neabejotinas, o jėga, su kuria jie visa tai atliko – pritenkianti. Ir tam nereikėjo nei elektrinių gitarų su įjungtais overdraivais, nei būgnų komplekto.
Garso ir vaizdo sintezė
Viena vertus, Alinos muzika perkėlė į kitą dimensiją – tokią, kurioje gali jaustis šiuolaikiniu žmogumi, matančiu scenoje up to date atlikėją, įdomią globaliu mastu ir, svarbiausia, tavo tautietę. Tačiau vaizdai, kuriais buvo iliustruojamos dainos, grąžino į realybę. „Pvz.lt“ vizualinio meno kūrėjai nufilmavo senelių namų ar šokių „kam per 30“ herojus, kurių bandymai šokti, skambant dažnai morališkai gniuždančioms Alinos melodijoms griebė už paširdžių. Bet kokiu atveju, video istorijos – originalus sprendimas, perkeliantis pasirodymo koncepciją į kitą lygmenį. Tai nebėra vien geras koncertas – tai ir kino filmas su geru soundtracku.
Nors per finalinę dainą (tiesa, po jos buvo dar du bisai) Alinai visa savimi dainuojant žodį „Čia“ kūnas pasidengė žąsies oda ir apėmė apokaliptinė nuotaika, galiausiai visi išėjo laimingi ir pakylėti. Atrodytų, keista – kodėl gi jie džiaugiasi, jei ši mergina muzikos ir vaizdų pagalba apnuogina asmenines ir visuomenines baimes ir išlaisvina toli gražu ne pačias teigiamiausias emocijas? Tačiau Alinos koncertai yra savotiška terapija. Muziką grupė atlieka taip įtikinamai, kad ši užvaldo, įsiskverbia iki kaulų galiukų ir nepaleidžia. Po tokios injekcijos visi išeina truputį geresni – nusiraminę, numalšinę vidinį alkį, įkvėpti. Spalio 1-ąją „Lofte“, kai žmonių buvo daugiau nei įprastai, tai ypač jautėsi.
