Mokslininkai Australijoje aptiko milžinišką magnetinę anomaliją, kurios forma primena patį žemyną. Pasitelkę pažangius magnetinio lauko modelius, jie sugebėjo tarsi „permatyti“ Žemės plutą ir atkurti senovines geologines struktūras, iki šiol slėptas giliai po paviršiumi.
Šiaurinėje Australijos teritorijoje užfiksuota neįprasta „įduba“ Žemės magnetiniame lauke – didelio masto anomalija, kurios kontūrai stebėtinai panašūs į Australijos žemyno formą. Nauji magnetinio lauko modeliai parodė, kad šis požeminis signalas saugo daug informacijos apie senovinę žemyno geologinę sandarą.
Vadinamoji Australijos magnetinė anomalija – tai lokalus Žemės magnetinio lauko pakitimas, susijęs su specifinėmis uolienų ir mineralų savybėmis Žemės plutoje. Tyrimui vadovavęs CSIRO mokslininkas Klaivas Fosas (Clive Foss) pabrėžia, kad magnetiniai duomenys iš esmės leidžia „pažvelgti“ po žemės paviršiumi ir pamatyti struktūras, kurios kitu atveju liktų nematomos.
Uolienos nuo susidarymo momento „įrašo“ tuo metu buvusio Žemės magnetinio lauko kryptį ir stiprumą, taip suformuodamos vadinamąją magnetinę atmintį. Analizuodami šiuos magnetinius „parašus“, mokslininkai gali atkurti labai senus geologinius procesus ir įvykius, net atsižvelgdami į tai, kad per milijonus metų kito ir Žemės magnetinis laukas, ir tektoninių plokščių padėtis, sukeldama įvairias deformacijas.
Tyrimui komanda pasitelkė 1999 m. atlikto Boni Velio (Bonnie Well) aeromagnetinio tyrimo duomenis. Tuomet lėktuvai su magnetometrais skraidė virš Šiaurinės teritorijos griežta tinklelio sistema, tačiau anksčiau sudarytuose žemėlapiuose magnetiniai signalai ne visada būdavo pakankamai aiškūs ir tikslūs.
Situaciją pakeitė naujas duomenų apdorojimo metodas. Algoritmas, kurį sukūrė daktaras Aaronas Deivisas (Aaron Davis), padėjo pašalinti triukšmą ir gauti gerokai tikslesnius bei tarpusavyje geriau suderintus magnetinių struktūrų vaizdus.
Taip mokslininkams pavyko identifikuoti plonus magnetinius sluoksnius, anksčiau nepastebėtus lūžius, klostes ir duburius, kurių tradiciniai geologiniai metodai neatskleisdavo. Pirminiai rezultatai rodo, kad vakarinė šios anomalijos riba išeina į paviršių Hetčeso Kryko (Hatches Creek) formacijoje – uolienose, kurių amžius siekia nuo 2,5 iki 1,6 mlrd. metų.
Pasak tyrėjų, detali šios magnetinės anomalijos kartografija gali ne tik praplėsti supratimą apie senovinę Australijos geologinę raidą, bet ir padėti tiksliau prognozuoti naudingųjų iškasenų telkinių vietas. Tai suteiktų naujų galimybių šalies išteklių žvalgybai ir ekonomikos plėtrai.
Verta prisiminti, kad po maždaug 4,8 km storio Antarkties ledo danga taip pat slypi sudėtingas reljefas, apie kurį mokslas ilgą laiką turėjo tik fragmentišką informaciją. Pasitelkus naujus kartografavimo metodus, mokslininkams pavyko sudaryti iki šiol detaliausią skaitmeninį žemyno „po ledu“ žemėlapį ir aptikti dešimtis tūkstančių anksčiau nežinotų struktūrų. Tokie tyrimai padeda geriau suprasti tiek Žemės geologinę istoriją, tiek dabartinius procesus jos gelmėse.
