7bet

Pradinis puslapis » Dienos naujienos » Aviečių genėjimo taisyklės: patarimai, kaip užauginti stambias ir saldžias uogas

Aviečių genėjimo taisyklės: patarimai, kaip užauginti stambias ir saldžias uogas

Aviečių genėjimo taisyklės: patarimai, kaip užauginti stambias ir saldžias uogas

Balandis – tinkamas metas genėti avietes. Didelių šalnų rizika paprastai jau būna praėjusi, o stiebuose sultys dar tik pradeda cirkuliuoti, todėl krūmas nėra įsibėgėjęs į intensyvų augimą. Pavasarį verta apžiūrėti tiek vasarines, tiek rudenines avietes, pašalinti apmirusias šakeles ir paskatinti augalą augti bei derėti.

Dvimečių ūglių trumpinimas

Pavasarį pirmiausia verta griebtis sekatoriaus ir visiškai išpjauti sudžiūvusias, negyvas ar per žiemą apšalusias šakeles. Tokie ūgliai derliaus neduos, o tik be reikalo tankins krūmą, ribos šviesą ir trukdys oro cirkuliacijai. Išpjaunant juos prie pat pagrindo, atlaisvinama vieta stipriausiems ūgliams – jie gali augti laisviau ir gauti daugiau pavasarinės saulės. Be to, sumažėja grybelinių ligų rizika, o augalas neskiria maisto medžiagų nereikalingoms šakoms.

Pašalinus nereikalingus ūglius, dvimečius stiebus rekomenduojama sutrumpinti iki maždaug 150 cm aukščio. Tokia riba padeda augalui nešvaistyti energijos „lenktynėms“ į viršų ir perteklinės žalios masės auginimui, kuris užtamsina apatinę krūmo dalį. Sutrumpinus iki šio aukščio, sultys intensyviau cirkuliuoja apatinėje ir vidurinėje ūglių dalyje – ten slypi didžiausias potencialas užauginti stambias, saldesnes uogas.

Šį genėjimą geriausia atlikti sausą, saulėtą dieną – tada pjūvio vietos greičiau apdžiūsta ir sumažėja grybelinių ligų tikimybė.

10 ūglių taisyklė: atranka ir retinimas

Dažna klaida – manyti, kad kuo daugiau šakų paliksite, tuo gausesnis bus derlius. Iš tikrųjų per didelis tankumas augalą „smaugia“: ūgliai konkuruoja tarpusavyje dėl maisto medžiagų, o prasta oro cirkuliacija sukuria palankias sąlygas grybelinėms ligoms. Čia praverčia vadinamoji 10 ūglių taisyklė, kai paliekami tik stipriausi stiebai.

Augalas turi ribotą energijos kiekį, kurį pavasarį kelia iš šaknų į viršų. Jei ši energija „išsiskaido“ tarp, pavyzdžiui, 25 silpnų stiebelių, uogos dažniau būna smulkios ir rūgštesnės. Tačiau sutelkus augalo jėgas į 10 sveikiausių, storų ir stačiai augančių ūglių, vaisiai gauna daugiau maisto medžiagų ir gali užaugti gerokai stambesni. Toks ūglių skaičius vienam krūmui (arba vienam eilės metrui) taip pat užtikrina, kad į krūmo vidų pateks pakankamai šviesos – tai būtina, kad uogos vienodai sunoktų ir įgautų saldumą.

Kaip tai pritaikyti praktiškai? Pirmiausia įvertinkite krūmą ir atrinkite 8–10 stipriausių, storiausių ūglių, augančių vertikaliai, be ligų požymių ir be žievės pažeidimų. Aštriu, dezinfekuotu sekatoriumi prie pat žemės išpjaukite plonus, svyrančius, prigludusius ar per toli nuo pagrindinės krūmo dalies augančius ūglius. Atrinktus pagrindinius stiebus sutrumpinkite iki minėtų 150 cm. Šoninius ūglius patrumpinkite iki 20–30 cm ilgio. Išpjautas šakas išneškite iš avietyno, kad jos netaptų kenkėjų ar grybelio sporų židiniu.

Tręšimas kaliu ir mulčiavimas

Tikslus genėjimas – sėkmės pagrindas, tačiau net ir idealiai suformuotas krūmas neduos įspūdingo derliaus, jei dirva bus nualinta. Avietėms labiausiai tinka derlingas, laidus, o svarbiausia – silpnai rūgštus dirvožemis. Optimalus dirvos pH šioms uogakrūmėms turėtų būti 5,5–6,5. Jei reakcija per aukšta (dirva šarminė), augalas prasčiau pasisavina mikroelementus: lapai gali gelsti, o uogos – smulkėti.

Norint dirvą natūraliai ir saugiai parūgštinti, tinka pušų žievė, spygliai ar rūgščios durpės. Šios medžiagos, paskleistos aplink krūmus, ilgainiui švelniai mažina pH, be to, sudaro struktūrą, primenančią miško paklotę – tokią terpę avietės ypač mėgsta.

Taip pat verta pasirūpinti tręšimu. Nebūtina rinktis vien tik pirktinių priemonių – puikiai tinka kompostas, maždaug 1–2 l vienam augalui. Jis palaipsniui atiduoda maisto medžiagas ir stiprina būsimų uogų kekes. Šiuo laikotarpiu avietėms reikia ir nemažai kalio: jo yra komposte, taip pat galima naudoti trąšas iš bananų žievių arba medžio pelenus.

Galiausiai svarbu nepamiršti vandens. Vien reguliaraus laistymo ne visada pakanka, todėl pravartu mulčiuoti 5–7 cm sluoksniu. Tam tinka šiaudai, smulkinti sausi lapai ar ta pati pušų žievė, kuri papildomai padeda palaikyti dirvos rūgštingumą. Mulčias veikia kaip izoliacija: sulaiko drėgmę prie šaknų, mažina garavimą ir rečiau prireikia laistyti. Be to, jis slopina piktžolių augimą, kurios kitaip konkuruotų su avietėmis dėl vandens ir maisto medžiagų.