Dovilė Raustytė
Šį pavasarį mūsų dizaineriai pirmą kartą pristatė savo produktus Azijos rinkai. Su lietuvių darbais galėjo susipažinti Singapūre vykusios tarptautinės baldų ir dizaino parodos lankytojai.
Projekto „Lietuvos Dizaino Blokas“ kuratorė/organizatorė Eglė Opeikienė sako, kad pasirinkimas dalyvauti šioje parodoje išties buvo kiek netradicinis, o kai kam ir nesuprantamas, tačiau drauge su kolegomis tikisi, kad jis pasiteisins. Išsamesnis E. Opeikienės pasakojimas apie parodą ir Azijos dizaino rinką – interviu žemiau.
Dizaineriai tarptautinėse parodose dalyvauja siekdami parduoti kuo daugiau savo darbų, praplėsti klientų ratą ir už šalies ribų. Ar skirtingų kompanijų dizainerių susijungimo tarptautinėje parodoje tikslai panašūs?
Dalyvaudami bendruose projektuose, lietuviai mokosi dirbti kartu, būti viena komanda, o ne nuolat besipešančiais konkurentais. Iš bendradarbiavimo laimi visi, juk vietos pasaulyje mūsų saujelei visada užteks. Pristatydami tikrai išskirtinius produktus, lietuviai populiarina mūsų šalies produkto dizainą bei tuo pačiu formuoja teigiamą šalies įvaizdį. Žinoma, be konkrečios komercinės naudos, kūrėjai įgyja ir neįkainuojamos patirties, kuri vėliau atsispindi inovatyviuose gaminiuose.
 |
 |
Kažkur prieš 15 metų lietuviai sėkmingai mokėsi iš europiečių? Galbūt dabar tai būdinga azijiečiams? Kokia ten dizaino rinkos situacija apskritai?
Azijos rinka dizaino plotmėje stipriai auga. Taip, jie visko mokosi iš europiečių – pradedant idėjų/produktų kopijavimu, baigiant technologinių sprendimų perėmimu. Mes esame jiems pavyzdys, kuriuo jie seka ir iš kurio mokosi. Pagerėjus ekonominei situacijai, labai daug azijiečių jau gali sau leisti nusipirkti brangius vakarietiškus baldus, kitas interjero detales. Jie visa tai perka, ir būtinai originalius, nors šalia gali stovėti toks pats nukopijuotas daiktas už 10 kartų mažesnę kainą. Svarbu paminėti, kad azijiečiai jau pradėjo daryti ir pirmuosius savarankiškus žingsnius kuriant savo produkto dizainą. Kol kas jiems tai nelabai sekasi, bet jie tikrai sparčiai mokosi.
O kaip jie priima mūsų šalies darbus?
Azijiečiams mes esame europiečiai, tad lygūs italams, vokiečiams, skandinavams… Džiugu, kad nebeliko besivelkančio šleifo – Rytų Europos „barjero“. Jie puikiai priima mūsų produktą.
Toks tautiečių darbų vertinimas atsispindėjo ir parodoje, Singapūre?
Čia, nors su nedideliu stendu, atrodėme labai profesionaliai, įdomiai ir išsiskiriančiai iš bendros masės. Mes tiesiog buvome matomi ir įvertinti. Tai padaryti būtų tiesiog neįmanoma dalyvaujant, kad ir pasaulinėje Milano baldų parodoje. Ten niekaip neatlaikytume konkurencijos, stovėdami vienoje eilėje su žymiais baldų prekės ženklais, kuriuos užauginti prireikė ne vieno dešimtmečio ir ne vieno milijono litų.
Pavyko per viešnagę Singapūre išsiaiškinti, ko azijiečiams reikia, kokiems baldams jie negaili pinigų?
Pati labai žaviuosi minimalistiniu skandinavišku stiliumi, kuriame dominuoja tokios medžiagos kaip fanera, bet ten kol kas su tokiais produktais nėra ką veikti. Tokio produkto nedidelį poreikį kol kas užpildo IKEA. Tačiau už išskirtinį ir prabanga dvelkiantį jiems patikusį baldą singapūriečiai gali sumokėti bet kokius pinigus.
O kaip pati organizacija? Ar dar daug reikia jiems tobulėti lyginat su Europoje vykstančiomis parodomis.
Atvirkščiai – tiek europiečiams, tiek amerikiečiams labai toli iki tokio aukšto lygio serviso aptarnavimo srityje.
Ar rekomenduotumėte vykti į šią parodą dizaino, architektūros naujovėmis besidomintiems lietuviams?
Geriau vykti į Europoje organizuojamas parodas – Milaną, Paryžių, Kelną. Kol kas pasaulines inovacijas, madas, tendencijas diktuoja europiečiai.
Gal pasidalintumėte su skaitytojais, kiek brangus malonumas yra toks apsilankymas tarptautinėje parodoje?
Žmogui kelionės ir pragyvenimo išlaidos 10 dienų Singapūre sudarė apie 5 tūkst. litų. O pats parodos biudžetas buvo šiek tiek daugiau nei 100 tūkst. litų.
