Pirmosiomis rudens savaitėmis į „Skalviją“ atkeliauja italų kino meistro Bernardo Betolucci drama „Paskutinis tango Paryžiuje“ (Ultimo tango a Parigi, 1976). Juosta, pareikalausi išskirtinio pagrindinių vaidmenų atlikėjų – Marlono Brando ir Maria Schneider – atsidavimo, sukėlusi milžinišką pasipiktinimą erotinėmis filmo scenomis, o režisieriui kainavusi Italijos pilietybę. „Kino klasikos vakarų“ ciklą tęsiantį filmą pristatys kino kritikai Izolda Keidošiūtė (rugsėjo 7d., 18 val.) ir Narius Kairys (rugsėjo 14 d, 18 val.).
Kai 1972 m. „Paskutinis tango Paryžiuje“ buvo pradėtas rodyti Prancūzijos kino salėse, žiūrovai nebodavo išstovėti net porą valandų eilėje prie kasų. Labai prieštaringai sutiktas filmas vadintas ir vienu didžiausių emocinių patyrimų kine, ir atvira pornografija, ir naujos seksualinės revoliucijos pradžia. JAV kino kritikė Pauline Kael jau tada nuspėjo, kad tai bus filmas, dėl kurio žmonės kivirčysis tol, kol egzistuos kinas.
Tuo metu Italijos teisėsaugos institucijoms labai greitai paaiškėjo, kaip traktuoti visuomenę šokiravusį filmą ir jo autorių. Praėjus maždaug savaitei po juostos pasirodymo Italijoje, konfiskuotos visos filmo juostos, o režisierius nuteistas keliems mėnesiams už „chuliganizmą“, penkeriems metams iš jo atimtos pilietinės teisės. Į Italijos kino teatrus „Paskutinis tango Paryžiuje“ grįžo tik po 15 metų.
Pasak „Skalvijos“ programos sudarytojos Sonatos Žalneravičiūtės, erotinių filmo scenų pakurstytas skandalas nukreipia dėmesį nuo pagrindinės režisieriaus idėjos. „Paskutinis tango Paryžiuje“ – vienas dramatiškiausių filmų apie žmogaus vienatvę ir bandymą ją ištverti. Ką tik žmoną praradęs amerikietis bando vaduotis iš jį apėmusios nevilties, leisdamasis į atsitiktinius santykius su jauna prancūzaite. Jai šie santykiai – tik patirties teikianti intriga. Jam – naujos meilės iliuzija.
Pagrindinį vaidmenį garsioje juostoje atliko vienas geriausių visų laikų aktorių Marlonas Brando. Labiausiai jį išgarsino Vito Corleonės vaidmuo kriminalinėje sagoje „Krikštatėvis“ (Godfather, 1972). Talentingas aktorius pats kreipėsi į Bertolucci, išgirdęs, kad šis ieško pagrindinio vaidmens atlikėjo naujam filmui. M. Brando, kaip ir daugelis to meto kino pasaulio atstovų, atkreipė dėmesį į jauną režisierių po jį išgarsinusios antifašistinės dramos „Konformistas“ (Il conformist, 1970).
Tačiau darbas su Bertolucci M. Brando tapo rimtu išbandymu. Vėliau savo memuaruose jis rašė: „Filmuodamasis aš save sužeidžiau, pakenkiau savo vidiniam aš. Aš nebenoriu kentėti, nebereikia man šios aistros ir kančių. Nuo šiol filmuodamasis viską stengsiuosi atlikti tik techniškai”.
Metų metus po „Paskutinio tango Paryžiuje“ pasirodymo ekranuose M. Brando ir M. Schneider nesikalbėjo su režisieriumi, kaltindami jį prievarta ir manipuliavimu. Į ką režisierius atsakydavo tik bandęs įminti jų paslaptį. „Manau, man pavyko, nes tu negali meluoti kamerai“, –kalbėjo bekompromisis režisierius.
Kameros darbą Bertolucci patikėjo ilgamečiam kūrybiniam partneriui, garsiam italų operatoriui Vittorio Storaro. Kartu jie sukūrė klasika tapusias juostas „Paskutinis imperatorius“ (The Last Emperor, 1987), „Po dangaus stogu“ (The Sheltering Sky, 1990), „Mažasis Buda“ (Little Buddha, 1993), kitus filmus.
Bertolucci – vienas svarbiausių XX a. antros pusės italų kino kūrėjų, siekęs atskleisti vidinį žmogaus pasaulį ir jį kamuojančius prieštaravimus. Daugiau informacijos ieškokite www.skalvija.lt
