Baudos gali šokiruoti visus šeimininkus – visiems laikantiems šunis siunčiamas itin svarbus įspėjimas
Miškuose, parkuose ar sveikatingumo takuose vis dažniau kyla diskusijų dėl augintinių vedžiojimo tvarkos. Gyventojai pastebi, kad net ir dideli šunys neretai vedžiojami palaidi, o kai kuriais atvejais – ir be antsnukių. Tai kelia klausimų ne tik dėl saugumo, bet ir dėl to, kokios taisyklės galioja tokiose viešose erdvėse.
Bendros gyvūnų laikymo taisyklės Lietuvoje nustatomos savivaldybių, tačiau jų esmė visur labai panaši. Pagrindinis principas – augintinis neturi kelti grėsmės žmonėms, kitiems gyvūnams ar jų turtui, o už tai atsako jo šeimininkas.
Viena svarbiausių nuostatų – viešose vietose šunys turi būti vedami su pavadėliu. Tai galioja ne tik miestuose, bet ir miško takuose, rekreacinėse zonose ar kitose bendro naudojimo teritorijose. Kitaip tariant, net ir gamtoje šuo negali būti paleistas laisvai, jei tai nėra specialiai tam skirta vieta.
Papildomi reikalavimai taikomi pavojingų veislių šunims – jie privalo būti vedami ne tik su pavadėliu, bet ir su antsnukiu. Pavojingų veislių sąrašas yra oficialiai nustatytas ir apima tam tikras veisles bei jų mišrūnus.
Kitų veislių šunims antsnukis nėra visada privalomas, tačiau atsakomybė išlieka tokia pati. Jei aplink yra žmonių ar kitų gyvūnų, pavadėlis turi būti laikomas taip, kad šuo negalėtų jų pasiekti ar išgąsdinti. Tai reiškia, kad kontrolė turi būti reali, o ne tik formali.
Taip pat draudžiama vedžioti šunis vaikų žaidimų aikštelėse ar palikti juos vienus bendro naudojimo erdvėse – kiemuose, laiptinėse ar kitose vietose. Šios taisyklės skirtos užtikrinti tiek saugumą, tiek bendrą viešosios erdvės tvarką.
Ne mažiau svarbus ir švaros klausimas. Jei augintinis priteršia viešoje vietoje, šeimininkas privalo nedelsdamas surinkti ekskrementus. Tam būtina turėti maišelius ar kitas priemones. Nors tai elementari pareiga, ji vis dar dažnai ignoruojama.
Už šių taisyklių nesilaikymą gali būti taikomos ir realios sankcijos. Administracinių nusižengimų kodeksas numato, kad gyvūnų laikymo ir priežiūros reikalavimų pažeidimas gali užtraukti įspėjimą arba baudą, kuri dažniausiai siekia nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų eurų. Jei pažeidimai kartojasi arba sukelia grėsmę žmonėms, baudos gali didėti.
Papildoma atsakomybė gresia ir tuo atveju, jei šuo sužaloja žmogų ar kitą gyvūną – tuomet gali būti taikoma ne tik administracinė, bet ir civilinė atsakomybė, įpareigojanti atlyginti padarytą žalą.
Visa tai rodo, kad taisyklės Lietuvoje yra pakankamai aiškios, o atsakomybė – konkreti. Tačiau praktika atskleidžia kitą pusę: problema dažniausiai kyla ne dėl reglamentavimo stokos, o dėl jo nepaisymo.
Todėl augintinių vedžiojimas viešose vietose – tai ne tik asmeninis pasirinkimas, bet ir pareiga. Nesvarbu, ar tai miesto parkas, ar miško takas – taisyklės galioja visur, o jų laikymasis yra būtina sąlyga saugiai ir tvarkingai aplinkai visiems.
