Valkataujantys gyvūnai – sena ir opi problema. Gatvėje jie atsiduria įvairiai: šunys pabėga nusiviję katę ar rujojančią kalę, katės – iškrenta pro pravirą langą.
Tačiau daugiausiai gyvūnų gatvėje atsiduria jų šeimininkų noru. Dažniausi pasiteisinimai – krizė arba visos šeimos emigracija, kai tolimesne gyvūno globa susirūpinama tik paskutinę akimirką.
„Grinda“ – nieko bendro su gyvūnų globa
Iki pat šių metų sausio 26 dienos Vilniaus benamių gyvūnų sanitarinė tarnyba „Grinda“ vadinosi gyvūnų globos namais. Dėl klaidinančio pavadinimo daugelis net nesusimąstydavo, jog savo gyvūną atvežė ne į prieglaudą, o į tikriausią pragarą, kur visi gyvūnai traktuojami kaip sanitarijos objektai, kurie privalo būti sunaikinti higienai Vilniaus mieste palaikyti. Tikriausiai tik retas suprasdavo, jog jo keturkojo draugo čia niekas neglobos, o tiesiog lauks 14 dienų, kad galėtų įvykdyti eutanaziją.
Per žema, gyvūnų laikymo normų neatitinkanti patalpų temperatūra – tik viena iš priežasčių, dėl kurios ne vieno gyvūno kančios baigiasi neištvėrus net karantino laikotarpio. Kita priežastis – esant narvų trūkumui, vienoje patalpoje laikomi tiek sveiki, tiek sergantys gyvūnai. Dėl patalpose esančių virusų visi be išimties čia esantys keturkojai suserga – pradeda nebeėsti, vemti, viduriuoti, sloguoti. Gyvūnai silpsta ir dėl patiriamo streso – šunys ilgėdamiesi šeimininkų ėdalo neliečia 2-3 dienas, katės blaškosi iš vieno narvo kampo į kitą, savo miauksėjimu bandydamos prisišaukti šeimininką. Po kelių dienų ar savaičių, praleistų „Grindoje“, kai kurių gyvūnų neįmanoma išgelbėti net intensyviai gydant.
„Grindoje“ kasmet atsiduria apie 5 tūkstančiai gyvūnų – dalis jų sugaunami gatvėje, kitus atveža patys šeimininkai. Deja, išsigelbėjimo sulaukia maždaug kas dešimtas, visi kiti – sunaikinami. Tikriausiai dažnas net nėra pagalvojęs, kur keliauja šioje įstaigoje nugaišę ar užmigdyti šunys ir katės. Per metus maždaug 120 tonų gyvūnų gaišenų utilizuojama vienintelėje Lietuvoje specializuotoje įmonėje „Rietavo veterinarinė sanitarija“. Sunaikintų gyvūnų pelenai išvežami į sąvartyną, o likę kaulai bei riebalai naudojami tolimesnei ūkinei veiklai. Kaulų miltai naudojami šunų ir kačių sauso maisto gamybai, pašarų gamybai, taip pat gali būti naudojami kaip ekologinė trąša. Taukai naudojami muilo gamybai, kurui, kai kuriose šalyse juos leidžiama naudoti biokuro gamybai.
Už gyvūno uodegą ar letenėlę – pinigai
Neseniai į policijos bei žiniasklaidos akiratį pakliuvo Ukmergės pašonėje, vos keli šimtai metrų nuo greitkelio, jungiančio Panevėžį su Vilniumi, įrengta didžiulė duobė. Į ją jau ketveri metai metamos visame rajone surinktų šunų ir kačių gaišenos, kurios apipiltos chloro kalkėmis paliekamos. Dienraštyje „Lietuvos žinios“ teigiama, kad „kasmet šią duobę papildo maždaug 200 gaišenų. Jas ten sukrauna už tvarką atsakingi vietos medžiotojų draugijos nariai. Priklausomai nuo gyvūno pagavimo aplinkybių, Savivaldybė už pagautą beglobį šunį ar katę medžiotojams moka nuo 50 iki 80 litų. O kad medžiotojai negudrautų, pinigai jiems mokami tik pristačius gyvūno uodegą arba jo leteną.“ Dėl itin nehumaniško beglobių gyvūnų skaičiaus mažinimo Ukmergės rajono pareigūnai pradėjo tyrimą.
„Lesės“ misija – gerinti beglobių gyvūnų situaciją Lietuvoje
Visai šalia Vilniaus, Buivydiškėse, įsikūrusioje gyvūnų globos namai „Lesė“ lankėmės ankstyvą pavasarį. Atvykome per patį remonto įkarštį. 2009 m. prieglaudai su visais joje gyvenančiais gyvūnais buvo liepta išsikraustyti iš Užupyje nuomotų patalpų. Naujų patalpų paieška nesisekė, tad dalis daiktų buvo išskirstyta savanorių garažuose, o gyvūnai atiduoti laikiniems globėjams. 2010 m. prieglauda persikėlė į naujas patalpas, kurios anksčiau buvo skirtos laikyti galvijams. Kad patalpos taptų tinkamos prieglaudos reikmėms, prireikė ne tik daug darbo, bet ir nemažų investicijų. Remontas įvykdytas ne tik savanorių, bet ir dano Pawo Kristenseno dėka. Už finansinę paramą vyras paprašė tik vieno dalyko. Prieglaudoje jam labai į akį krito margas vienaakis katinas, kurį jis paprašė pavadinti Nelsono Mandelos vardu, nes šis katinas jam pasirodė panašus į garsųjį kovotoją už taiką: nors ir buvo nuskriaustas gyvenimo, tačiau sugebėjo išsaugoti norą gyventi ir džiaugtis.
Šiuo metu prieglaudoje gyvena maždaug 40 kačių ir 20 šunų. Gyvūnai čia dažniausiai pakliūna iš gatvės: neretai sergantys, sužaloti automobilių ar net pačių žmonių – su kulkomis galvoje, stipriai sumušti bei išsigandę. Pasitaiko atvejų, kad senesnio amžiaus gyvūnais atsikratoma dėl jų sveikatos problemų. Šeimininkas neturi noro augintiniu tinkamai pasirūpinti, tad renkasi lengviausią išeitį – paleisti jį į gatvę. Būna, kad ilgus metus ištikimai šeimininkui tarnavę gyvūnai paliekami likimo valiai per pačius didžiausius šalčius.
Peržengę gyvūnų globos namų „Lesė“ slenkstį, iškart supratome, kad čia gyvūnų globa – ne tik žodžiai pavadinime. Prieš atvykdami, tikėjomės rasti kelias dešimtis į žmogų baugiai žvelgiančių akių, tad gyvūnų draugiškumas bei jaukumas nustebino. Katės tiesiog prašėsi paimti jas ant rankų, o šunys be galo džiaugėsi glostomi bei šnekinami. Kalbantis su prieglaudos įkūrėja Vesta Auškalniene, moteris apgailestavo, jog „žmonės dar nelabai įžvelgia skirtumą tarp gyvūnų globos namų ir jų vardu prisidengiančių sanitarinių tarnybų, kurios, nors gauna nemenkus valstybės pinigus, gyvūnų negloboja, o po kelių dienų užmigdo. Gyvūnų globos namuose „Lesė“ jie nemigdomi, nebent išskirtiniais atvejais, kai liga yra nepagydoma ir labai skausminga.“ Visi prieglaudos gyvūnai randa naujus namus. „Turėjome kalytę, kuri naujo šeimininko ieškojo metus, gal pusantrų, bet visgi rado“, – prisimena Vesta. Nuo pirmosios prieglaudėlės atidarymo „Lesė“ rado naujus namus beveik 2000 gyvūnų.
Nesutarimai dėl benamių gyvūnų šėrimo ir sterilizacijos
Daugiabučių namų gyventojai neretai pasidalina į dvi stovyklas – vieni benames kates šeria, kiti joms kviečia gyvūnų gaudytojus. Ne visi žino, jog meilė benamiams gyvūnams ir jų šėrimas turi griežtas taisykles, kurias nustato miesto savivaldybė. Kai įgyvendinama beglobių gyvūnų skaičiaus mažinimo 
programa, už laukinio gyvūno šėrimą su seniūnija nesuderintose vietose gresia įspėjimas arba bauda iki 200 Lt.
Paprastai į teritoriją, kur įsikūrę beglobiai šeriami gyvūnai, greitai atsikrausto kaimyninių teritorijų katės. Be to, gerai maitinami gyvūnai greitai veisiasi – katė atsiveda jauniklių, šie užauga ir taip pat sulaukia vados. Geriausia, ką gali padaryti gyventojai, kurių kiemuose gyvena benamės nesterelizuotos katės, yra pranešti apie jas organizacijoms, kurios vykdo gyvūnų globos ir priežiūros veiklą. Tokias populiacijos mažinimo akcijas vykdo „Nuaras“, „Gyvūnų globėjų asociacija“, „Lesė“. Sklando įvairiausių mitų apie gyvūnų sterilizaciją, tačiau išties tai vienintelis efektyvus būdas humaniškai mažinti benamių kačių skaičių. Sutvarkyti gyvūnai paleidžiami į tą pačią teritoriją, kur buvo sugauti. Taip pat jie yra specialiai paženklinami tarptautiniu mąstu pripažintu ženklu – joms nukerpamas kairės ausies kraštelis. Taip sterilizuotos/kastruotos katės antrą kartą nebegaudomos, joms nebekeliamas nereikalingas stresas, sutaupoma ir laiko, ir lėšų.
Taip pat svarbu žinoti, jog beglobio gyvūno nederėtų liesti, nes iš pirmo žvilgsnio mielas gyvūnėlis iš tiesų gali platinti ne vieną ligą. Bene pavojingiausia iš jų – pasiutligė. Katei pakanka palaižyti pažeistą odą ir žmogus užsikrės šia baisia liga. Taip pat nepatariama prie benamių kačių leisti artintis savo augintiniui. Kad jį apsaugotumėte nuo pasiutligės, reguliariai skiepykite. Valkataujančios katės taip pat yra kirminų sukeliamų ligų platintojos. Dažniausiai šiomis ligomis užsikrėsti rizikuoja vaikai. Jie žaidžia smėlio dėžėse, kuriose katės atlieka savo gamtinius reikalus. Mažyliai dažnai nemėgsta plauti rankų, o tai – tiesiausias kelias parazitams patekti į vaiko organizmą.
