Kol Ukraina laukia gyvybiškai svarbios finansinės pagalbos, Europos lyderiai Briuselyje susidūrė su netikėtu stabdžiu. Viena šalis, Belgija, pasipriešino planui naudoti įšaldytą Rusijos turtą paskolai Ukrainai. Nepaisant to, kad likusios 26 valstybės pritarė, šis sprendimas dabar atidėtas bent iki gruodžio. Ir tai – ne šiaip biurokratinė detalė.
140 mlrd. eurų paskola Ukrainai, planuota finansuoti iš Rusijos įšaldyto turto, buvo laikoma vienu iš svarbiausių ES žingsnių karo Ukrainoje kontekste. Tačiau Belgijos pozicija parodė, kad net ir didžiausios sąjungos idėjos gali strigti, kai susikerta nacionaliniai interesai ir politinis atsargumas.
Užuot skubiai veikę, ES lyderiai buvo priversti ieškoti kompromisų. Ir kol Ukrainoje tęsiasi karas, o Kremlius neketina mažinti agresijos, vakaruose įsiplieskia vis naujos diskusijos apie tai, ką iš tikrųjų reiškia solidarumas ir kas vis dar turi paskutinį žodį.
Belgija atsistoja skersai kelio
Spalio pabaigoje vykusiame viršūnių susitikime Briuselyje Europos lyderiai planavo patvirtinti 140 mlrd. eurų paskolą Ukrainai, kuri būtų finansuojama iš įšaldyto Rusijos turto. Tačiau šią idėją sužlugdė Belgijos premjeras Bartas De Weveris. Jis pareiškė, kad šis planas – visiškai nepriimtinas, nes visą teisinę ir finansinę riziką turėtų prisiimti Belgijos mokesčių mokėtojai.
Nors dauguma ES šalių jau seniai kalba apie būtinybę naudoti įšaldytą Rusijos turtą kaip priemonę karo finansavimui stabdyti, Belgija mato čia per daug pavojų. De Weveris žurnalistams pareiškė, kad negalima perleisti atsakomybės ir rizikų vienai šaliai. Jo žodžiais, planas perkelti rizikas ant Belgijos pečių yra visiškai beprotiškas.
Didžioji dalis įšaldyto turto šiuo metu laikoma būtent Belgijoje, finansų institucijoje „Euroclear“, kurioje sukaupta apie 194 mlrd. eurų vertės Rusijos aktyvų. Vien per pirmąjį šių metų pusmetį jie sugeneravo 2,7 mlrd. eurų palūkanų. Tad Belgija nenori tapti ta šalimi, kuri viena viską atsakys, jei Rusija imtųsi teisinių veiksmų.
Palaikymas plačiai, bet ne visur
Kitos valstybės narės iš esmės pritarė siūlymui. 26 šalys palaikė paskolos idėją, tačiau be bendro sutarimo sprendimas negali būti priimtas. Vengrija net nedalyvavo derybose. Tai reiškia, kad nors politinė valia egzistuoja, procedūrinės kliūtys vis dar išlieka stiprios.
Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas po susitikimo teigė, kad ieškoma kompromiso ir kad vis dar tikimasi įtikinti Belgiją. Jis pabrėžė, kad reikalingas europinis mechanizmas, kuris padėtų paskirstyti atsakomybę tarp visų šalių. Gruodžio susitikimas dabar tampa galutiniu terminu – jei tada sprendimas nebus priimtas, parama Ukrainai vėl kabės ore.
Pasak Tusko, finansinis palaikymas Ukrainai yra būtinas. Ir jis pridūrė: „Alternatyvių šaltinių realiai nėra.“ Būtent todėl tokie Belgijos veiksmai kai kuriems atrodo kaip akibrokštas, trukdantis visai bendrijai veikti efektyviai.
Kas iš tikrųjų kelia nerimą Belgijai
Oficialiai Belgija teigia, kad baiminasi Maskvos keršto teisinių procesų forma. Kadangi didžioji turto dalis laikoma Belgijoje, būtent ši šalis būtų pirmoji, kurią galėtų pasiekti Rusijos teisinės pretenzijos. Nors kai kurios ES šalys siūlo sukurti kolektyvinį atsakomybės modelį, kol kas tokios schemos detalių nėra. Ir tai Belgijai nepakankama garantija.
Be to, yra ir politinių sumetimų. Belgijoje artėja rinkimai, o De Weverio partija dažnai remiasi saugumo, atsakomybės ir fiskalinės drausmės temomis. Todėl bet koks sprendimas, kuris galėtų būti interpretuojamas kaip finansinė rizika šalies biudžetui, yra politiškai nepatogus.
Net jei ES teisininkai užtikrintų, kad viskas teisėta, tai dar nereiškia, jog šalies viduje neliks nepasitenkinimo. Ir ši baimė, regis, nusveria bet kokius solidarumo argumentus, kurie kitu atveju būtų laikomi savaime suprantamais.
Ukrainai – laikas tiksi garsiai
Kol Europos šalys svarsto, Ukraina ir toliau susiduria su augančiomis karo išlaidomis. Logistika, gynyba, socialinė infrastruktūra – viskam reikia lėšų. Be finansinės paramos iš partnerių, šalis rizikuoja ne tik ekonominiu nuosmukiu, bet ir silpstančiu atsparumu fronte.
Tad kiekvienas atidėliojimas tampa ne tik biurokratine pauze, bet ir realiu pavojumi. Šiuo atveju – pavojumi, kuris tiesiogiai priklauso nuo vienos šalies sprendimo. Tai kelia klausimą, kiek ilgai dar Europa sau leis priklausyti nuo vieno veto, kai sprendžiami globalūs klausimai.
Gruodžio mėnesį Briuselyje vyksiantis susitikimas turėtų būti lemiamas. Ar bendrija sugebės įtikinti Belgiją, ar vėl išgirsime mandagiai formuluojamą „ne dabar“, kol kas lieka tik spėlioti.
