Rumunas Ion Barladeanu gyveno šiukšlyne, kol 2007 m. buvo pastebėti jo politiškai drąsūs ir kultūrai nepagarbūs koliažai. Valkataudamas Bukarešto gatvėmis, 63 metų menininkas kūrė koliažus iš išmetamų senų komunistinės tematikos žurnalų.
Šie kūriniai jam pelnė ne tik pasaulinę šlovę tarp šiuolaikinio meno gerbėjų, kolekcionierių, tačiau ir piniginę sėkmę – jo darbai Europos galerijose parduodami po 1 000 eurų.
„Jaučiuosi tarsi būčiau gimęs iš naujo. Valkata gali tapti princu ir turėti galimybę vėl atvirsti į valkatą“, – savo džiaugsmu dalijosi šiuolaikinio meno genijumi vadinamas I. Barladeanu.
Komunistų partijos lyderiui Nicolae Ceaușescu 1967-1989 m. valdant Rumuniją I. Barladeanu, kaip ir daugelis kitų, niekaip negalėjo susirasti darbo. Jis gyveno tiesiog ant purvino, suplyšusio čiužinio, valkataudamas, trumpai padirbėdamas kažkam už maistą ar varganus pinigus. Tačiau nepaisant šito, visą laiką jis kūrė vėliau jam pripažinimą pelniusius koliažus. Žinoma, jų niekam nerodė.
Apie I. Barladeanu dokumentinį filmą sukūręs režisierius Alexanderis Nanau sako, kad valkatos asocialus gyvenimas padėjo atsirasti šiems darbams, nes matyt tik slėpdamasis nuo visuomenės šiukšlių krūvoje jis iš tikro galėjo atskleisti savo talentą ir save realizuoti.
Galiausiai I. Barladeanu savo darbus parodė šiukšlyne kartu besirausiančiam, taip pat kažką kuriančiam
pažįstamam asmeniui, o jis paskambino galerijos „H’Art“ savininkui. „Pamaniau, kad šie darbai kažkuo ypatingi, bent jau pačiai Rumunijai“, – sakė su jaunais mažai žinomais šiuolaikinio meno kūrėjais dirbantis galerijos savininkas. I. Barladeanu tiek veidas, tiek dantys buvo patyrę jau daugiau kaip šešiasdešimt itin jam šaltų Rumunijos žiemų, tad jis tikrai nebuvo jaunas, beje, jo vardas tapo garsus per itin trumpą laiką. Per šešis mėnesius jis pardavė savo pirmosios parodos eksponatus, įsigijo butą ir dantų protezus. Nukeliavo į Paryžių, kur pietavo su savo ištikima gerbėja aktore Angelina Jolie…
I. Barladeanu vadina save kino režisieriumi, kiekvienas koliažas jam tarsi filmas, pasakojantis skirtingas istorijas. Daugelis jų padaryti tarsi atmestinai, dažno idėja perteikiama naudojant juodąjį humorą, tačiau didžioji dalis koliažų nukreipta į žmogų, menininko vadinamu „didžiausia gyvenimo baime“: „Jei N. Ceaușescu žinotų apie šiuo mano kūrinius, tikrai negalėtų ramiai gulėti savo karste. Tikriausia, už juos būtų man nukirtęs galvą, kaip ir daugelis, jį palaikiusiųjų žmonių. Tačiau man nesvarbu. Tai – mano kerštas.“
.jpg)
Daugiausia koliažų I. Barladeanu sukūrė po 1989 m., tačiau tie, kurie gimė rėžimo metu, dabar yra trokštamiausi kolekcionierių, įvertinusių kuriančiojo riziką.
„Jei reinkarnuočiausi, taip pat norėčiau daryti koliažus, jei turėčiau galimybę skristi į mėnulį, savo koliažus taip pat pasiimčiau kartu. Man tai tarsi valgymas, kurdamas koliažus, jaučiu pilnatvę“, – apie savo kūrybą ir be proto didelius gyvenimo pokyčius atnešusius kūrinius kalbėjo į šiuolaikinio meno istoriją tikrai įeisiantis I. Barladeanu.
