Vos pradėjusį nuo Antrojo pasaulinio karo atsigauti pasaulį prieš 50 metų padalino Berlyno siena. Iškilusi 1961 metais, ji buvo nugriauta tik 1989 m., komunizmo vadžias atleidus Sovietų Sąjungos generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui.
Per priespaudos metus iš viso žuvo 136 iš rytų pusės bandę bėgti vokiečiai. Nors sienos fragmentai simbolizuoja laisvės siekį, tačiau pasaulis ir šiandien nėra išsivadavęs iš sienų jungo.
Siena virto gabalais
Šaltojo karo simboliu tapusios sienos fragmentus dabar galima pamatyti daugelyje pasaulio kraštų – ne tik Havajuose ar Uzbekistane, bet ir Latvijos bei Rusijos sostinėse.
Šiandien Vokietijos „Der Spiegel“ juokauja: karste apsiverstų buvęs tuometinės VDR politikas ir komunistų partijos lyderis Erichas Honeckeris, jei Las Vegase pamatytų kuo virto Vakarų ir Rytų Europą atskyrusio sienos dalis. Dabar daug likimų sugriovusios sienos fragmentas, išmargintas įvairiausiais grafičiais, prilaiko „Main Street Station“ kazino tualeto pisuarus. Aukščiau esantis užrašas skelbia: „Pee at the Berlin Wall!“ (Varyk ant Berlyno sienos).
Per pastaruosius 20 metų į Jungtines Valstijas atgabenta daugiau nei 50 T ir L formos „demokratiškos“ komunistinės sienos fragmentų. Jas galima rasti ambasadose, kompanijų būstinėse ir mokyklose, parkuose, gyventojų namuose, vyriausybiniuose pastatuose, muziejuose ir bibliotekose.
Dalis sienos fragmentų prieglobstį surado dar 40-yje pasaulio šalių. Tačiau galutinai neaiškus Vokietijos sostinę padalinusios sienos likimas, kadangi niekas nevedė jokios sienos likučių dalybų apskaitos.
Į Rusiją pateko tik vienas sienos gabalas. Jis yra žymaus disidento ir Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo vardu pavadintame centre.
Verslumo židinys
Buvusi siena ir šiandien neša pelną. 39-erių Andrė Prageris įkurta „Trabi Safaris“ turistams iš viso pasaulio siūlo pasivažinėti istoriniais keliais ne bet kuo, o tikrais VDR technikos stebuklais – barškančiais dvitakčiais automobiliais „Trabi“. Jų čia net 120. Šį safarį nuolat lydi Rytų Vokietijos policijos uniformomis persirengę vyrai. Eurus į buvusios VDR markes išsikeitę turistai alkani neliks – už šią atgyvenusią valiuką galės pasigardžiuoti sovietinių laikų reliktu – šiupiniu.
Prie Brandenburgo atvykusiems turistams nevengiama pasiūlyti ir kičo – įsiamžinti su Peliuku Mikiu, senu motociklu ar „Žvaigždžių karų“ personažu. Paryžiaus aikštėje priešais Vokietiją kadaise padalinusius vartus įvyksta 80 procentų visų sostinės renginių.
1996 metais Vokietijos sostinė buvo sulaukusi vos 600 tūkstančių turistų, o vėliau šie skaičiai šoktelėjo iki 5,5 milijono žmonių kasmet.
Privatus Berlyno sienos muziejus lankytojų skaičiumi taip pat nesiskundžia. Kasmet parodas čia apžiūri 865 tūkstančių žmonių.
Sienos kyla ir kitur
Dabar pasaulyje taip pat galima rasti sienų, kurios išskiria tautas, atskiria pabėgėlius. „Der Spiegel“ siūlo pažvelgti į 5 – po vieną kiekviename žemyne. Žmonių gyvenimus sukausčiusios ir likimus pakeitusios sienos stovi tarp JAV ir Meksikos, Šiaurės ir Pietų Korėjų, Artimuosiuose Rytuose. Visos jos daug modernesnės nei Šaltojo karo pirmtakė.
Paskutinė siena Europoje skiria Airijos miesto Belfasto gyventojus – vieną miesto kvartalą nuo kito, radikalius protestantų ir katalikų riaušių dalyvius.
Viena tokių 6 metrų aukščio vielos tvorų stebi, kad iš Šiaurės Afrikoje įkurtų ispaniškų Ceuta ir Melilla pasienio miestų į Europą negalėtų patekti čiabuviai gyventojai. Tvora saugoma infraraudonųjų spindulių kameromis, kurios reaguoja į judesio daviklius.
