„Bičių sąskrydžio“ organizatoriai: „Galbūt ateityje šiuolaikinį šokį supras daugiau žmonių“ (interviu)

Festivalio metu atlikta nemažai šiuolaikinio šokio kompozicijų, kurios buvo sukurtos naujai ir jaunai šokėjų kartai profesionalių bei žinomų Lietuvoje kūrėjų, tokių kaip Agnė Ramanauskaitė, Rūta Butkus, Petras Lisauskas, Jekaterina Deineko.
 

Scenoje žiūrovai išvydo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos IV kurso studenčių sukurtas ir atliekamas šokio kompozicijas, klasikinio ir modernaus šokio kolektyvą „Polėkis“ bei Kauno choreografijos mokyklos auklėtinių atliekamus darbus, jaunos šokėjos Annos-Marijos Adomaitytės pristatomą kompoziciją, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos naujai atidaryto modernaus/šiuolaikinio šokio specializacijos Baleto skyriaus auklėtinius ir kitus.

 

Žiūrovai pamatė ir festivalio svečių – Kauno šokio teatro AURA kompoziciją „Nužudyti Viktorą“. Choreografiją šiam darbui sukūrė Olandijos choreografas Armos Ben-Tal.

 

Dar vieni festivalio svečiai ir bičiuliai – Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ choreografas ir šokėjas Petras Lisauskas bei muzikantas Saulius Petreikis. Duetas festivalio publikai pristatė savo naujausią eksperimentinį šokio ir muzikos darbą „TUAŠ“. Šis pasirodymas, pasak organizatorių, išsiskyrė sukurta jaudinančia atmosfera.
 

Šokantys žiūrovai ir festivalio dalyviai lankė edukacinius seminarus, kuriuos vadė šiuolaikinio šokio kūrėjai Rūta Butkus ir Mantas Stabačinskas.
 

„Tai buvo dvi skirtingos dienos, bet kiekviena savaip unikali ir įdomi“, – sako festivalio organizatoriai. Šiemet, priešingai nuo kitų metų, galima buvo pamatyti nemažai kūrinių, jungiančių šokį ir teatrą, šokio – žodžio paieškų. Vienas iš tokių darbų – „GDF“ atlikta kompozicija „Azazel“, o šiuolaikinio šokio laboratorijos „Baltas vėjas“ spektaklio „Sonia“ eskizas sujungė teatrą , šokį ir akrobatiką.
 

Nurimus festivalio šurmuliui, apie šiuolaikinį šokį ir jo supratimą Lietuvoje kalbamės su festivalio organizatoriais, šokėjais Giedre ir Giedriumi Kalinauskais.
 

Kiek domėjausi, nemačiau, kad atskleistumėte, kas gi iš tikrųjų slypi pavadinime „Bičių sąskrydis“. Gal šįkart atskleisite paslapties šydą?

Giedrius: Ne, nesakysime, paliekame intrigą. Kaip reikia interpretuoti meną, taip ir šitą pavadinimą.
 

Kokia pagrindinė šio festivalio idėja?

Giedrius: Tai vienas iš pereinamųjų festivalių, kuriame tarsi peržengiama nuo norinčių tapti profesionalais mėgėjų iki profesionalų. Didelė dalis pasirodančių – tie, kurie eina profesionalumo link. Tai auklėtiniai iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos, LMTA ir kitur. Žinoma, turime ir profesionalų pasirodymų. Kita vertus, kartais sunku nustatyti ribą, kas yra profesionalas, kas ne. Mes suteikiame erdvę visiems bendraminčiams.
 

Giedrė: Festivalis yra darbų, rezultato pristatymas, bet kartu turime ir kitą idėją: gana daug koncentruojamės į patį procesą. Iš profesionalų gali reikalauti rezultato, o mėgėjai dar visko mokosi – tas procesas mums įdomus. Susiduriame su skirtingomis idėjomis, principais, kuriais vadovaudamiesi žmonės dirba. Kitaip tariant, stengiamės parodyti vyksmą. Nenorime, kad mus lygintų su kitais festivaliais, ypač tais, kuriuose pasirodo profesionalai. Esame tarsi pereinamoji pakopa.
 

Festivalio idėja gimė iš patirties. Pati pradėjau nuo jaunimo kolektyvų, mėgėjų, po to spektakliai scenoje – taip ėjau profesionalumo link. Mačiau didžiulius skirtumus, norėjau, kad jaunimui būtų didesnės galimybės dirbti su scena, scenos menu.
 

Programoje nėra skambių užsienio šalių šokio trupių pavadinimų – nekviečiate jų sąmoningai?

Giedrė: Taip, norime pamatyti, kas vyksta Lietuvos šokio erdvėje. Turime nemažai kūrėjų, kurie neretai parengia tam tikrą, pavyzdžiui, 15 minučių pasirodymą, tačiau neturi sąlygų (profesionalus apšvietimo, linoleumo ir panašiai), kur jį parodyti. Mes bandome suteikti jiems tokių galimybių. Nežinome, galbūt ateityje pasikviesime ir ką nors iš užsienio.
 

Koks yra „Bičių sąskrydžio“ žiūrovas?

Giedrius: Darėme apklausą, kas šiemet į festivalį atėjo pirmą kartą. Išsiaiškinome, kad maždaug pusė žmonių. Džiugu, kad pritraukiame naujų veidų. Apskritai kalbant, tikslinę grupę apibrėžti labai sunku.
 

Giedrė: Aišku, daugiausia – tai šiuolaikinio šokio auditorija. Laukiame visų, bet dažniausiai sulaukiame pažįstamų žmonių rato. Žinoma, būna ir tokių, kurie šiuolaikinį šokį pamato pirmą kartą.
 

Kalbant apie šiuolaikinį šokį Lietuvoje – kokį pastebite visuomenės požiūrį į jį?

Giedrius: Girdėjau kažkada tokį apibūdinimą: „Ten, kur basi voliojasi“. Būtent dėl tokių pasisakymų edukacija reikalinga ne tik dalyviams, bet ir žiūrovams.
 

Giedrė: Dažnai žmonės po pasirodymo klausia: „Ką aš turėjau suprasti? Ar aš teisingai supratau?“ O iš tiesų kūrėjas nebūtinai vertina tai, ar žiūrovas suprato, ką bandei perteikti, bet kartu ir paties žiūrovo interpretacijas. Tai tampa vertinga, norisi išgirsti žiūrovo nuomonę. Nereikia bijoti interpretuoti.
 

Giedrius: Iš tiesų, kartais atrodo, kad žmogus praradęs gebėjimą skaityti judesį. Šokio spektaklyje esmė – ne siužete, čia svarbios emocijos.
 

Giedrė: Taip, tai ypač dažnai tarsi supainioja žiūrovus. Kartais emocijų šokėjas net nerodo, bet pati choreografija yra emocinga. Tuomet žiūrovas pasimeta, klausia: „Kas čia, kodėl čia buvo? Pasivoliojo basi ir viskas“.
 

Tokios replikos nežeidžia?

Giedrė: Ne, viskam ateina savas laikas, galbūt ateityje šiuolaikinį šokį supras daugiau žmonių.
 

Ar jau turite ateities kūrybinių planų?

Giedrė: Visuomet galvoje yra minčių. Man pačiai labai svarbi edukacinė pusė, šiuolaikinio šokio supratimas tarp vaikų, paauglių. Yra įvairių šokių stilių, kurie tam tikru metu populiarūs, o prie šiuolaikinių šokių vaikus labai sunku pritraukti. Bet visgi norisi tą kartą auginti.
 

Taip pat svarbu stengtis, kad žiūrovai išmoktų suprasti.
 

Fotogalerijoje – nuotraukas iš šių metų „Bičių sąskrydžio“. Nuotraukų autorė Kristina Belikova