Augančios daugiametės gėlės ir jauni krūmai žiemą yra jautresni nepalankioms sąlygoms, todėl netinkama priežiūra gali lemti jų apšalimą ar net visišką žūtį. Bijūnai nėra išimtis – nors jie laikomi atspariais augalais, žiema ne visiems vienodai saugi. Tinkama apsauga leidžia išsaugoti augalų sveikatą ir užtikrina gausų žydėjimą pavasarį.
Daugiametiai bijūnai, ypač dažniausiai soduose auginamas kininis bijūnas (Paeonia lactiflora), pasižymi dideliu atsparumu šalčiui. Subrendę, daugelį metų vienoje vietoje augantys augalai, turintys gerai išsivysčiusią šaknų sistemą, be papildomos apsaugos gali ištverti net iki maždaug –25 °C siekiančius šalčius. Tokie bijūnai žiemą paprastai nekelia rūpesčių.
Kitaip yra su jaunais bijūnais, kurie sode auga tik vienerius–trejus metus. Ypač jautrūs šalčiui yra neseniai persodinti augalai, dar nespėję gerai įsišaknyti. Jiems pavojingi gali būti net ir palyginti nedideli šalčiai, siekiantys apie –10 °C, todėl papildoma apsauga tokiais atvejais tampa būtina.
Rudenį, nusistovėjus stipresnėms šalnoms, bijūnai natūraliai baigia vegetaciją ir pereina į ramybės periodą. Antžeminė augalo dalis nunyksta, o gyvybingos lieka šaknys, iš kurių pavasarį vėl formuojasi nauji ūgliai. Šis procesas yra natūralus ir būtinas sėkmingam augalo atsinaujinimui.
Nudžiūvę stiebai ir lapai žiemą augalui ne tik nereikalingi, bet ir gali kelti grėsmę. Juose gali peržiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjai, kurie pavasarį vėl pažeidžia augalus. Be to, paliktos augalų liekanos skatina drėgmės kaupimąsi ir blogina oro patekimą prie šaknų.
Dėl šios priežasties prieš žiemą bijūnų antžeminę dalį būtina nupjauti. Stiebai trumpinami paliekant juos kuo arčiau žemės, tačiau svarbu neskubėti – tai reikėtų daryti tik tada, kai augalas natūraliai baigia vegetaciją po pirmųjų stipresnių šalnų.
Žiemos metu, ypač sausį, verta skirti šiek tiek laiko bijūnų apžiūrai. Aplink jaunus augalus būtina pašalinti nukritusius lapus ir kitas augalines liekanas, kad sumažėtų ligų ir kenkėjų rizika. Švari aplinka padeda augalams saugiau peržiemoti.
Labai svarbus yra ir mulčiavimas. Aplink bijūnų kerus reikėtų paskleisti 5–10 cm storio organinio mulčio sluoksnį, pavyzdžiui, durpių, komposto ar smulkintos medžio žievės. Toks sluoksnis apsaugo šaknis nuo gilaus įšalo ir staigių temperatūros svyravimų.
Jaunus bijūnus papildomai naudinga pridengti eglišakėmis ar šiaudiniais gaubtais. Tokia danga sulaiko šaltį, bet kartu leidžia dirvai „kvėpuoti“. Plastikinė plėvelė ar kitos nelaidžios medžiagos netinka, nes po jomis kaupiasi drėgmė ir sudaromos palankios sąlygos šaknų puviniui.
Pravartu pažymėti vietas, kur auga bijūnai, įsmeigiant kuoliukus ar kitus žymeklius. Tai padės pavasarį, tvarkant gėlyną, netyčia nepažeisti dar neišlindusių, po žeme esančių ūglių.
Ypatingą dėmesį žiemą reikėtų skirti drėgmei, nes bijūnai jos pertekliaus netoleruoja. Atodrėkių metu verta patikrinti, ar aplink augalus nesikaupia vanduo. Jei dirva per šlapia, ją galima atsargiai supurenti arba pagerinti drenažą, įmaišant šiek tiek smėlio.
Laikantis šių paprastų, bet svarbių priežiūros principų, net ir jauni bijūnai sėkmingai peržiemos. Pavasarį jie atsidėkos sveiku augimu ir gausiais, dekoratyviais žiedais, kurie daugelį metų džiugins sode.
