Ašvagandos (ashwagandha) maisto papildų paklausa pasaulyje sparčiai auga, o netrukus jų gamyba gali tapti gerokai paprastesnė. Mokslininkai sukūrė genetiškai modifikuotas mieles, kurios pradeda sintetinti pagrindinius šio tradicinio augalinio preparato veikliuosius junginius. Toks sprendimas ateityje galėtų reikšmingai sumažinti poreikį auginti ir perdirbti patį augalą.
Jau tūkstantmečius tradicinėje Indijos medicinoje naudojami džiovinti ir sumalti ašvagandos (Withania somnifera) šaknų ekstraktai. Pastaraisiais metais šis augalas išgyvena atgimimą: socialiniuose tinkluose ir viešojoje erdvėje jis dažnai pristatomas kaip priemonė geresniam miegui bei streso ir nerimo mažinimui.
Dažniausiai teigiama, kad pagrindinės ašvagandos savybės siejamos su šaknų veikliosiomis medžiagomis – vithanolidais. Tačiau auginti visą augalą vien tam, kad būtų išgauti šie junginiai, yra sudėtinga ir reikalauja daug išteklių. Naujo tyrimo autoriai pasiūlė efektyvesnę alternatyvą – „priversti“ vithanolidus gaminti mieles.
Į mielių genomą įterpus genus, atsakingus už vithanolidų sintezę, paaiškėjo, kad jau po kelių dienų jos pradeda gaminti norimus junginius. Kadangi mieles auginti palyginti paprasta, jos greitai dauginasi ir gali būti auginamos pramoniniu mastu, ši sistema, mokslininkų teigimu, ateityje galėtų būti išplėtota masinei vithanolidų gamybai – tiek farmaciniams, tiek moksliniams tikslams.
Tyrėjų komanda pirmiausia iššifravo ašvagandos genomą ir jame ieškojo genų sankaupų, galinčių būti susijusių su naudingų molekulių sinteze. Buvo nustatyti šeši genai, koduojantys fermentus, kurie, veikdami kartu, sudaro savotišką vithanolidų „gamybos liniją“.
Pasak vieno iš tyrimo autorių, Šiaurės rytų universiteto bioinžinieriaus Jing-Ke Weng, netikėta buvo tai, kad pakako vos šių šešių genų. Nors mielės ir augalai evoliuciškai išsiskyrė prieš maždaug milijardą metų, įterpus minėtus genus į mielių genomą, jos iš karto pradėjo sintetinti vithanolidus. Tyrimo pabaigoje jau pavyko sukurti prototipinį mielių štamą, kuris ateityje galėtų būti pritaikytas pramoninei gamybai.
Šiuo metu mielės gamina tik tarpinės stadijos molekules, o jų koncentracija siekia vos miligramus litre. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai – svarbus atspirties taškas: tiek didinant vithanolidų gamybos apimtis, tiek kuriant naujus vaistinius preparatus, paremtus šiais junginiais.
Tokia technologija galėtų būti itin aktuali sparčiai augančiai ašvagandos produktų rinkai – nuo kapsulių ir miltelių iki vadinamųjų raminamųjų gėrimų, skirtų nerimui mažinti ir atsipalaidavimui.
Nors ašvagandai priskiriama daug galimų naudų, šiuo metu tvirčiausi moksliniai duomenys rodo jos veiksmingumą mažinant stresą ir nerimą. Tačiau net ir šiuo atveju vartojimas gali didinti pykinimo bei viduriavimo riziką, o didesnės dozės – sukelti kepenų pažeidimus.
Kiti dažnai minimi privalumai, pavyzdžiui, geresnis fizinis pajėgumas, vaisingumas ar kognityvinės funkcijos, iki šiol nėra įtikinamai patvirtinti klinikiniais tyrimais. Vis dėlto galimybė patikimai ir dideliais kiekiais gaminti pačius veikliuosius junginius galėtų paspartinti nuodugnesnius ašvagandos poveikio žmogaus organizmui tyrimus ir padėti atskirti realų poveikį nuo perdėtų reklaminių teiginių.
J.-K. Weng teigimu, ateityje, toliau tobulinant ir optimizuojant šį mielių štamą, gali apskritai nebereikėti auginti pačios ašvagandos. Tuomet būtų galima „užprogramuoti“ mieles gaminti tiksliai apibrėžtus vithanolidų analogus, o tai atvertų naujas galimybes kuriant naujus vaistus ir tiriant jų poveikį.
