Britanijoje vis daugiau žmonių kasdien renkasi pasiruošimą kaip gyvenimo būdą, o ne kaip trumpalaikę paniką dėl naujienų antraščių. Šis judėjimas nėra tik siauras subkultūros reiškinys. Tai vis labiau auganti bendruomenė, kurios nariai dažnai save vadina „prepperiais“.
Jie tvirtina, kad jų tikslas ne kurti baimės atmosferą, bet įgyti žinių ir įgūdžių, kurie padėtų išlikti, jei pasaulis susidurtų su didelio masto krize. Šių žmonių pasiruošimas apima kur kas daugiau nei tik atsargų kaupimą.
Dalis jų mokosi, kaip gaminti energiją iš atsinaujinančių šaltinių, įsirenginėja nepriklausomus vandens šaltinius, montuoja saulės baterijas ir domisi alternatyvia medicina.
Taip pat populiarėja išgyvenimo mokymai, o kai kurie patys tampa instruktoriais, kiti keliauja į kursus, kur mokomasi reaguoti į įvairiausius pavojus, nuo branduolinės grėsmės iki visiško elektros tiekimo nutrūkimo.
Tarp jų ne tik kaimo sodybose gyvenantys ar miškingose vietovėse įsikūrę žmonės. Vis daugiau miestiečių taip pat jungiasi prie šios bendruomenės, stengdamiesi bent iš dalies atsiriboti nuo priklausomybės nuo centralizuotų tiekimo sistemų.
Jų argumentas, jei vieną dieną internetas dings, bankai sustos, o parduotuvės bus tuščios, tai, ką žmogus moka ir turi namuose, gali būti lemtinga.
Melanija Viljams pabrėžia, kad jos pavyzdys rodo, jog pasiruošimas yra suderinamas su šeimynišku gyvenimu. Ji kas savaitę skiria laiko vaikams parodyti, kaip pasigaminti paprastus, bet maistingus patiekalus iš ilgai galiojančių atsargų, kartu mokosi kaip siūti, konservuoti ar gaminti natūralius valiklius.
Pasak jos, tai ne tik praktiniai įgūdžiai, tai ir stiprinantis ryšys tarp šeimos narių. Džonas taip pat tiki, kad mokymasis išgyventi neturi būti susijęs tik su baime. Jo teigimu, net jei katastrofa niekada neįvyks, šie įgūdžiai ir pasiruošimas suteikia pasitikėjimo, savarankiškumo ir sumažina stresą kasdienybėje.
Jis sako, kad geriausia draudimo forma – tai mokėjimas apsieiti su tuo, ką turi, bet kada. Kylant geopolitinėms įtampoms, o pandemijos prisiminimams dar neišblėsus, vis daugiau žmonių Europoje ir už jos ribų renkasi šį gyvenimo modelį kaip būdą užsitikrinti daugiau kontrolės savo gyvenime.
Tai ne išsigandusių vienišių uždaros bendruomenės, o įvairiapusės grupės, kurios tiki, kad pasirengimas yra racionalus žingsnis, o ne beprotiška baimės išraiška.
