Bolivijoje esanti Cerro de Potosi, dar vadinama „Turtinguoju kalnu“, nuo XVI amžiaus garsėjo neįtikėtinais sidabro klodais. Būtent nuo jos kilo ispanų posakis „valer un potosí“, reiškiantis būti vertam didžiulių turtų. Tačiau šis kalnas, kuris kadaise maitino imperijas, šiandien grasina sugriūti po šimtmečius trukusios kasybos naštos.
Miestas Potosi, įkurtas 1545 metais, buvo vienas didžiausių ir turtingiausių pasaulyje. Jis iškilo greitai, kai Europą užvaldė sidabro karštinė. Tūkstančiai žmonių atvyko ieškoti sėkmės, tačiau daugelis paliko gyvybę šachtose, kur dirbta mirtinai pavojingomis sąlygomis.
Šiandien Potosi vis dar gyvuoja, tačiau didingas Cerro Rico kalnas, per penkis šimtmečius praradęs šimtus metrų aukščio, kelia mirtiną grėsmę tiek darbininkams, tiek visam miestui. Tai ne tik gamtos tragedija, bet ir skaudi istorijos pamoka.
Sidabro karštinė ir kraujo kaina
Kai XVI amžiuje buvo atrasti Cerro Rico ištekliai, Potosi tapo kolonijinio pasaulio epicentru. Į miestą plūdo turtų ištroškę europiečiai, o aplinkiniai gyventojai buvo verčiami dirbti kasyklose. Per kelis šimtmečius, kaip manoma, nuo nežmoniškų darbo sąlygų žuvo keli milijonai žmonių.
Potosi klestėjo tiek, kad XVII amžiuje gyventojų skaičius lenkė net Londoną ar Milaną. Sidabras iš šio regiono keitė visos Europos ekonomiką, bet kartu griovė vietos bendruomenes. Kai XVIII amžiuje sidabro ištekliai išseko, miestas neteko šlovės ir ėmė nykti.
1987 metais Potosi ir Cerro Rico buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tačiau ši garbė neapsaugojo nuo tolesnės kalno eksploatacijos, tai kasinėjimai tęsiasi iki šiol, o paveldas balansuoja ant žlugimo ribos.
Kalnas, kuris griūva
Per šimtmečius kalnas prarado apie 250 metrų aukščio, o jo vidų išvagojo tūkstančiai tunelių. Dabar viršutinės šlaitų dalys yra ypač nestabilios, o griūties pavojus nuolat auga. Nors sidabras beveik išseko, kalno viduje vis dar kasamos kitos žaliavos, tai daugiausia alavas ir įvairūs mineralai.
Daugelis vietos gyventojų vis dar dirba šachtose, nes tai dažnai vienintelis pragyvenimo šaltinis. Tačiau sąlygos išlieka pavojingos, tai prasti įrankiai, nuodingi garai ir dažnos griūtys kasmet nusineša gyvybes. Tik 2025 metais žuvo bent devyniasdešimt kalnakasių, o tikrieji skaičiai gali būti dar didesni.
Paveldas, kurį vis dar griauna godumas
Cerro Rico tapo ne tik Bolivijos istorijos, bet ir jos tapatybės simboliu. Kalnas vaizduojamas ant valstybės herbo ir pinigų, primindamas šalies kolonijinę praeitį. Tačiau ši šlovė turi tamsiąją pusę, jis griūva, nes vis dar naudojamas kaip pelno šaltinis.
Nepaisant UNESCO įspėjimų ir teismų dėl gavybos sustabdymo, darbai tęsiasi. Vietos bendruomenės ir vyriausybė susiduria su dilema, ar saugoti paveldą, ar išgyventi iš to, kas liko po šimtmečių kasinėjimų. Cerro Rico likimas tampa klausimu ne tik Bolivijai, bet ir visam pasauliui, tai kiek dar kartų istorija turi kartotis, kad suprastume tikrąją turtų kainą.
