Ilgametė patirtis dirbant su šimtais porų atskleidė, kad noras įtikti kitam yra labai dažnas reiškinys santykiuose. Iš pažiūros viskas lyg ir veikia: vienas partneris stengiasi įtikti, kitas – mėgaujasi. Tačiau problemos prasideda tuomet, kai vienam partneriui vien tik malonumo nebepakanka. Kyla nepasitenkinimas, nes besimėgaujantis partneris jaučiasi vienišas. Jis vienintelis aktyviai dalyvauja santykiuose, reikšdamas savo norus ir poreikius. Kitas partneris, nuolat besistengiantis įtikti, ilgainiui taip pat pradeda jausti frustraciją, nes jo pastangos nedžiugina partnerio.
Iš kur kyla šis noras įtikti?
Noras įtikti dažnai kyla iš vaikystės, kur noras įtikti tampa pagrindiniu būdu bendrauti. Tai gali būti „gero vaiko“ sindromas. Vaikui „geras“ reiškia paklusti ir prisitaikyti prie autoritetų – tėvų ar kitų suaugusiųjų – lūkesčių. Iš tiesų, tai yra veiksmingas būdas vaikams susidoroti su galios disbalansu, kurį jie patiria santykiuose su suaugusiaisiais.
Įtikimas vaikystėje dažnai lemia tėvų pritarimą, paskatinimą, išskirtinį dėmesį ir netgi sėkmę mokykloje. Bėda ta, kad šį įprotį gali būti sunku išaugti. Ypač, jei tėvai nuolat skatina vaiko paklusnumą ir nepritaria jo bandymams tapti savarankišku ir autonomišku.
Subrendęs ir nesubrendęs įtikimas: kur riba?
Vaikai greitai supranta įtikimo teikiamą naudą. Užaugę jie gali ir toliau rinktis šią strategiją, net jei tai reiškia atsisakymą autentiškai dalyvauti santykiuose. Jei suaugęs žmogus ir toliau stengiasi užmegzti ryšį su kitais, remdamasis vien įtikimu, tai jau yra strategija, o vadinasi – nesubrendęs elgesys. Toks nesubrendęs įtikimas yra orientuotas į rezultatą – kaip įtikimas paveiks kito žmogaus požiūrį ar elgesį. Įtikėtojas tikisi tam tikros naudos iš to, kad įtiko kitam. Toks strateginis įtikimas gali būti suvokiamas kaip pataikavimas ir kelti įtarimų dėl įtikėtojo nuoširdumo.
Tuo tarpu subrendęs įtikimas yra ne strateginis. Įtikimas pačiam žmogui teikia vidinį pasitenkinimą. Tai tiesiog malonu – daryti gera kitam be jokios paslėptos darbotvarkės.
Kaip atsisakyti nesubrendusio įtikimo?
Atsisakyti nesubrendusio įtikimo gali atrodyti rizikinga, nes tai reiškia tapti labiau matomam su savo norais, jausmais ir poreikiais. Štai keletas patarimų:
- Prisiminkite, kiek naudos jums teikė nesubrendęs įtikimas. Pagalvokite, kaip dažnai jis buvo skatinamas kitų žmonių, kurie mėgavosi jūsų paslaugomis.
- Nuspręskite, ar dažnai remiatės nesubrendusiu įtikimu, ir neplakite savęs dėl to.
- Atsisakyti nesubrendusio įtikimo gali būti sunku, jei augote priešiškoje ir agresyvioje aplinkoje. Tokiomis sąlygomis buvo nesaugu būti atviram su savo poreikiais ir norais.
- Išmokite reguliuoti savo nervų sistemą, kad nebūtumėte nuolat įsitempę ar sustingę vien nuo minties apie savo pažeidžiamumą. Sąmonės terapija gali būti labai naudinga nervų sistemos reguliavimui.
- Net jei neaugote priešiškoje aplinkoje, tapdami labiau matomi su savo jausmais, greičiausiai jausitės pažeidžiami. Taip yra todėl, kad jūs neturite jokios kontrolės, kaip kitas žmogus reaguos į jūsų atvirumą.
- Praktikuokite atvirai kalbėti apie savo pažeidžiamumą. Priminkite sau, kad jaučiatės pažeidžiami, bet greičiausiai esate saugūs šalia žmogaus, kuriuo pasitikite.
- Praktikuokite aiškiai ir konkrečiai reikšti savo norus ir poreikius. Konkrečiai reiškia, kad jūsų norai ir poreikiai yra aprašomi kaip veiksmai. Pavyzdžiui, ne „Norėčiau daugiau švelnumo”, o „Ar sutiktum mane paliesti, kai praeini pro šalį, ir kartais apkabinti?”.
- Kalbėkitės vienas su kitu apie tai, kaip jaučiasi, kai abu žmonės aktyviai dalyvauja santykiuose.
Svarbu prisiminti, kad strateginis įtikimas kartais gali būti naudingas, pavyzdžiui, krizinėse situacijose. Svarbiausia yra išlikti sąmoningiems ir sąmoningai rinktis, kada elgtis strategiškai, o kada tiesiog nuoširdžiai norėti padaryti kitam gera.
Šaltinis: https://www.psychologytoday.com
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.