Jeigu kitąmet nori džiaugtis savo sode sunokusiomis saldžiomis braškėmis, rugpjūtis yra puikus metas pasiraitoti rankoves. Būtent šiuo metu pasodintos daigintos braškės iki žiemos spėja išleisti stiprias šaknis, o pavasarį greitai pradeda augti.
Taip galima tikėtis pirmojo derliaus jau kitą sezoną, nors ir kuklesnio, bet tikrai saldaus. Svarbiausia yra pasirinkti tinkamas veisles, paruošti dirvą ir nepamiršti kelių svarbių priežiūros žingsnių.
Braškes sodinti galima du kartus per metus – pavasarį arba vasaros pabaigoje, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Nors pavasarinis sodinimas leidžia augalams įsitvirtinti iki vasaros, jis reikalauja nuolatinio laistymo karštais mėnesiais.
Didžiausias rugpjūčio privalumas yra natūralūs krituliai, mažesnės dienos kaitros ir drėgnesnė žemė, kuri padeda daigams greičiau įsišaknyti.
Geriausias laikas braškėms sodinti – antroji rugpjūčio pusė, kai žemė dar šilta, bet jau ne tokia sausa kaip liepą. Venkite sodinti esant kaitrai, perkaitę daigai gali sunkiai prigyti. Pasodinus rugpjūtį ir tinkamai uždengus žiemai, kitais metais jau galima laukti pirmųjų uogų.
Kokias veisles rinktis sodinimui vasaros pabaigoje?
Vėlyvam sodinimui tinka tik atsparios veislės, kurios gerai ištveria žiemą ir yra mažiau jautrios ligoms. Pavyzdžiui, „Honeoye“ – ankstyva, raudonai blizganti braškė, puikiai tinkanti Lietuvos klimatui. Ji atspari šalčiui ir grybinėms ligoms, dera jau birželio pradžioje.
Veislė „Polka“ – vidutinio ankstyvumo, su sodriu skoniu ir aromatu. Tai lietuviams pažįstama veislė, kuri puikiai išgyvena šalnas. Dar viena gera vėlyvo sodinimo kandidatė – „Florence“.
Jos uogos labai didelės, tamsiai raudonos, o augalai atsparūs pelėsiui ir miltligei. Jei norisi klasikos, tuomet „Senga Sengana“ niekada nenuvilia. Ši rūšis atspari permainingoms oro sąlygoms ir dera patikimai.
Sodinant kelias veisles, kurios dera skirtingu metu, uogomis galima mėgautis net iki pusantro mėnesio.
Kur sodinti ir kaip paruošti žemę?
Braškėms reikia saulėtos vietos, apsaugotos nuo stiprių vėjų. Dirva turėtų būti lengva, puri, šiek tiek rūgšti (pH apie 5,5–6,5). Pasiruošimą pradėkite bent porą savaičių prieš sodinimą išravėkite piktžoles, ypač tokius užsispyrėlius kaip varpučiai ar vijokliai, perkaskite žemę apie 30 cm gylyje, supurenkite.
Jei žemė labai molinga – įmaišykite smėlio ar perlito. Taip pagerinsite drėgmės nutekėjimą. Praturtinkite dirvą kompostu ar gerai perpuvusiu mėšlu, o tai padės šaknims greitai įsitvirtinti.
Prieš sodinimą verta pakloti juodą agroplėvelę su išpjovomis – tai sulaikys drėgmę, slopins piktžoles ir neleis uogoms liestis su žeme.
Sodinimo eiga – žingsnis po žingsnio
Sodinkite vėlyvą popietę arba apniukusią dieną, nes tai sumažins stresą augalams. Daigus gerai palaistykite dar prieš sodinimą – maždaug valandą palaikykite vandenyje.
Sodinimo duobutė turi būti tokio gylio, kad šaknys tilptų laisvai, o augimo taškas, iš kur auga lapai, būtų lygiai su žemės paviršiumi, nei per giliai, nei per sekliai.
Tarp augalų palikite 25–30 cm tarpą, o tarp eilių – apie 60–70 cm. Po pasodinimo kiekvieną daigą palaistykite – apie pusę litro vandens. Aplink augalus galima berti šiaudų ar žievės mulčio, nes tai padės išlaikyti drėgmę ir pristabdys piktžoles.
Priežiūra po pasodinimo
Pirmąsias porą savaičių po pasodinimo būtina užtikrinti reguliarų laistymą. Žemė turi būti nuolat drėgna, bet ne permirkusi – per daug drėgmės gali paskatinti puvimą. Azoto trąšų naudoti nereikia – jos skatintų lapų augimą, o ne šaknų stiprėjimą.
Vietoj to pasirinkite fosforo ir kalio trąšas, nes jos stiprina augalą ir ruošia jį žiemai. Likus kelioms savaitėms iki šalčių, augalus reikia pridengti – šiaudais, nukritusiais lapais ar specialia plėvele.
Tai apsaugos nuo šaknų iššalimo. Pavasarį, vos tik atšils – uždangalus nuimkite, kad daigai galėtų kvėpuoti ir greitai pradėtų augti.
Svarbu žinoti, kad pirmaisiais metais po pasodinimo visus žiedynus reikėtų šalinti. Tai leis augalui visą savo energiją skirti šaknų vystymuisi, o kitąmet subrandinti kur kas gausesnį ir stipresnį derlių.
