Pramoninės avarijos palieka ilgalaikį pėdsaką aplinkoje: užterštas dirvožemis ir vanduo net po daugelio metų gali sugrįžti į žmonių gyvenimus per maistą. Naujas Brazilijoje atliktas tyrimas rodo, kad bananuose, kakavoje ir manijokuose, užaugintuose regione po didelės dambos avarijos, aptinkami pavojingi sunkiųjų metalų kiekiai, keliantys ypač didelę grėsmę vaikų sveikatai.
Didelio masto pramoninių katastrofų padariniai gali veikti aplinką dešimtmečius ir nepastebimai skverbtis į maisto grandinę. Tyrimas atskleidė, kad Brazilijos teritorijose, nukentėjusiose dėl dambos pratrūkimo, auginami bananai, kakava ir manijokai gali kaupti pavojingas sunkiųjų metalų, ypač švino, koncentracijas. Tai kelia rimtą riziką vaikų sveikatai ir smegenų vystymuisi.
„Fundao“ katastrofos šešėlis
2015 m. lapkritį Brazilijoje įvyko viena didžiausių ekologinių nelaimių šalies istorijoje. Pratrūkus „Fundao“ atliekų saugyklos dambai, priklausiusiai bendrovei „Samarco Mineração“, į Rio Dosės upės baseiną pateko daugiau kaip 50 mln. kubinių metrų toksiško dumblo.
Per šią tragediją žuvo 19 žmonių, o ekosistemai padaryta žala buvo milžiniška: žuvo žuvys ir paukščiai, sunyko upės pakrančių augmenija. Katastrofą nulėmė techninių trūkumų visuma, dėl kurios atliekos ėmė elgtis kaip skystis – įvyko vadinamasis atliekų „sususkystėjimas“.
Net ir praėjus metams po avarijos, jos pasekmės buvo juntamos. Potvyniai išnešiojo užterštą dumblą ir dirvožemį į teritorijas, kurios toliau naudojamos žemės ūkiui, todėl tarša tapo ilgalaikiu toksinių medžiagų šaltiniu.
Toksinai dirvožemyje ir maisto produktuose
Brazilijos ir Ispanijos mokslininkai ištyrė derlių, užaugintą užterštose vietovėse. Dirvožemyje ir augaluose nustatytos padidėjusios kadmio, chromo, vario, nikelio ir švino koncentracijos.
Tyrėjai nustatė, kad šie elementai iš dirvožemio patenka į vandenį, o iš jo – į augalų šaknis, lapus ir vaisius. Bananai ir manijokai didžiąją dalį teršalų linkę kaupti požeminėse dalyse (šaknyse ir šakniagumbiuose), o kakavos augaluose didžiausi kiekiai fiksuojami vaisiuose ir lapuose.
Taip pat nustatyta, kad vario ir švino kiekis kai kuriuose produktuose viršijo tarptautinių organizacijų nustatytas didžiausias leistinas normas.
Didžiausia rizika – vaikams
Mokslininkai įvertino galimą užterštų produktų poveikį sveikatai. Suaugusiesiems apskaičiuota rizika buvo palyginti nedidelė. Tačiau vaikams iki šešerių metų bananų, užaugintų užterštame regione, vartojimas akivaizdžiai viršijo saugias ribas.
Vaikų organizmas yra jautresnis toksinėms medžiagoms: jie intensyviau jas įsisavina, o natūralūs detoksikacijos mechanizmai dar nėra iki galo susiformavę. Ilgalaikis švino poveikis gali sutrikdyti nervų sistemos vystymąsi, mažinti intelekto koeficientą, bloginti dėmesio koncentraciją, paveikti elgesį ir mokymosi gebėjimus.
Per didelis kadmio kiekis siejamas su inkstų pažeidimais, o didelės nikelio ir vario dozės gali sukelti toksinį kepenų bei virškinimo sistemos pažeidimą.
Ilgalaikės pasekmės ir grėsmė ateities kartoms
Mokslininkai pabrėžia, kad užteršto maisto vartojimas turi kumuliacinį, t. y. besikaupiantį, poveikį. Ilgainiui tai gali didinti onkologinių ligų riziką, nes sunkieji metalai gali pažeisti DNR struktūrą ir trikdyti ląstelių dalijimosi procesus.
Tyrėjų teigimu, ekologinės katastrofos nesibaigia tuo momentu, kai užbaigiami gelbėjimo ir valymo darbai. Teršalai išlieka dirvožemyje ir vandenyje, lėtai, bet nuosekliai patenka į maisto grandinę ir tampa tylia grėsme ateities kartoms. Dėl to ypač svarbu nuolat stebėti užterštas teritorijas, tikrinti jose užaugintų produktų saugą ir riboti jų patekimą į rinką, ypač jei šie produktai gali būti vartojami vaikų.
